Technologijų keičiamai naujajai mokinių kartai tradicinės ir formalios pamokos nebeįdomios. Mokinių sudominimas – rimtas iššūkis. Tačiau mokyklos šiandien susiduria ir su rimtesnėmis problemomis. Kokios jos ir kaip jas spręsti, delfi.lt pasakojo ir Eglė Pranckūnienė, viena iš „Renkuosi mokyti!” programos steigėjų.
Mokykloms kenkia politiniai žaidimai
VšĮ Mokyklų tobulinimo centro steigėjos Eglės Pranckūnienės akimis, didžiausias šiuolaikinės mokyklos problemas patogiausia įvardinti ir suprasti analizuojant jas trimis lygmenimis – nacionaliniu, savivaldos ir mokyklų lygiu. Išskirdama didžiausias problemas nacionaliniu lygiu, pašnekovė pirmiausia pamini neprofesionalų, trumparegišką, prieštaringą švietimo politikos formavimą. Anot jos, švietimo sritis yra labai politizuota, priklausoma nuo besikeičiančių politikų. Nors ir yra ilgalaikė valstybinė švietimo strategija (2013-2022 m.), kiti dokumentai (pvz., Geros mokyklos koncepcija), jų nesilaikoma, nes kiekviena Vyriausybė stengiasi įgyvendinti savo idėjas, dažnai prieštaraujančias prieš tai buvusioms idėjoms. Dėl to švietimo bendruomenė įstumiama į šizofrenišką situaciją, kai vakar buvo reikalaujama vieno, o šiandien – jau visiškai kitko.
„Švietimas turėtų būti depolitizuotas ir jo politika turėtų remtis ilgalaikiais susitarimais, kurių visi laikosi. Suomijoje reformos įgyvendinamos kelis dešimtmečius turint ilgalaikę viziją ir kiekvienas mokytojas ar tėvas žino, kur eina jų švietimo sistema, ir visi kalba ta pačia kalba“, – įsitikinusi E. Pranckūnienė.
Savivaldos lygiu didžiausia problema ji vadina neaiškų, neapibrėžtą savivaldybės, kaip mokyklų steigėjos, vaidmenį. Anot pašnekovės, šiuo atžvilgiu taip pat esama labai daug politizavimo, sprendimus dėl mokyklų dažnai lemia ne ilgalaikė vizija, o politiniai interesai.
„Savivaldybėse trūksta kompetencijos profesionaliai dirbti su mokykloms, teikti joms profesinę pagalbą, skatinti jų tobulėjimą. Švietimo skyriai aptarnauja politikus, o ne tarnauja mokykloms ir besimokantiesiems, dėl to didėja skirtumai tarp mokyklų, daug neleistinai prastos praktikos ir nepriimami sprendimai dėl jos tobulinimo, lygiai taip pat neįvertinamos itin geros praktikos, neskleidžiama patirtis“, – teigia Mokyklų tobulinimo centro steigėja. Į problemą žvelgdama mokyklų lygmeniu, E. Pranckūnienė pabrėžia milžiniškus skirtumus tarp mokinių pasiekimų skirtingose Lietuvos mokyklose, kuriuos įrodo PISA ir kiti atlikti tyrimai. Jos teigimu, tai reiškia, kad pas mus vienu metu yra daug geros praktikos ir labai prastos praktikos, be to, labai skiriasi ir socialinis kontekstas. Lietuvos mokyklose skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.
„Šiandien mokytojai sako, kad jų darbas darosi vis sudėtingesnis, kadangi didėja skirtumai tarp mokinių. Labai skiriasi mokinių šeimos, jų gyvenimo sąlygos, patirtys. Dabar labai sunku mokinius įsprausti į kokius nors statistinius vidurkius, nes įvairovė labai didžiulė. Iš patirties žinau, kad yra daug skaitančių ir knygas ryjančių vaikų, ir lygiai taip pat yra daug visiškai neskaitančių vaikų, panirusių į ekranus. Net vienoje šeimoje yra ir tokių, ir kitokių vaikų“, – pastebi E. Pranckūnienė. Jos teigimu, dėl to mokytojai ir stengiasi siūlyti įvairesnius mokymosi šaltinius, nes ilgesni tekstai ne visiems yra lengvai prieinami, suprantami. „Mums turbūt reikia nustoti panikuoti, kad šiandieniniai vaikai yra „skaitmeniniai čiabuviai“, o ne „imigrantai“, kokie esame mes, ir ieškoti kitokių ugdymo būdų bei šaltinių, kurie padėtų neskaitantiems vaikams po truputi prisijaukinti tekstą, knygą, bet tam mums reikės didžiulės kantrybės. Dabar pasaulyje plinta Universalaus dizaino ugdymo (universal design for learning) samprata, kurio pagrindinė mintis yra mokymosi šaltinių, būdų pasirinkimo galimybė, o tai padeda į ugdymą įtraukti visus mokinius“, – teigia pašnekovė.
Visą straipsnį skaitykite Delfi.lt: Brigita Ragickaitė „Mokyklas siūlo keisti iš esmės: prastai besimokantys nedžiūgaus“
