Dalinamės Bernardinai.lt straipsniu su renginyje „Pokyčių istorijos mokyklose: ką gali bendruomenė“ girdėtomis mokyklų istorijomis.
Balandžio 26 d. Vilniaus Tech Parko konferencijų centre vykusiame renginyje „Pokyčių istorijos mokyklose: ką gali bendruomenė“ buvo pristatyti pokyčiai, kurių per dvejus metus pavyko pasiekti mokykloms, dalyvaujančioms projekte „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“ Mokytojai, mokiniai ir tėvai pristatė 14 tikrų istorijų apie abejones ir baimę keistis, apie džiaugsmą išdrįsti, apie naujus išbandytus mokymo metodus, augančią bendrystę ir bendradarbiavimą. Šios istorijos – tai trumpas žvilgsnis į tai, kas visus dvejus metus vyko projekto mokyklose, kokios naujos tradicijos, erdvės, ryšiai, kultūra kūrėsi mokyklose, klasėse ir bendruomenėse.
Siūlome susipažinti su keturiomis istorijomis, kurias papasakojo mokytojai ir mokiniai.
Kaip pagaminti sėkmę?
Pasakoja Panevėžio Vyturio progimnazijos mokytoja Vita Čingienė
Ką reiškia būti mokytoju? Tai kažkas panašaus į sriubos virimą. Reikia ingredientų: mokinių, vadovėlių, pratybų, šiek tiek pedagogikos mokslų, trupučio kantrybės, o tada palaukti, kaip kažkas ir kažkaip savaime išvirs. Bet sriuba ima burbuliuoti: nesąmonės, nemotyvuoja, neįdomu. Ką daryti? Tuomet po truputį imi keisti ingredientus: atidžiau renkiesi vadovėlius, atsisakai pratybų, renkiesi temas, kurios aktualios čia ir dabar. Ir dar mažas žiupsnelis praktiškumo ir mažų mažiausia dvi saujos prasmės. Tada vėl ragauji ir supranti, kad kažko trūksta. Ieškai pagalbos ir kvietiesi labiau patyrusias šeimininkes – vadinamąsias mokytojų MID grupes, kažką, kas lyg ir su midumi asocijuojasi. Tose grupėse išmoksti priimti kritiką ir pasitikrinti, ar tinkamu keliu eini. Kartu mokomės, išbandome, dalinamės. Būna receptų, kuriais naudojamės net šimtmetį ar du – pavyzdžiui, patirties, kurios semiamės vieni iš kitų. Ir tada vėl ragaujame. Pajutę, kad trūksta labai nedaug, šliūkštelime šiek tiek kvapnaus išmanumo. Tas išmanių programėlių kvapas kutena nosį, vilioja, motyvuoja mokinius, o mokytojams laiką sutaupo. O kaip norėtume tą sriubą valgyti – patogiai, ant sofutės, ar didelio kalno viršūnėje? Mes renkamės erdves, kurios artina, augina, kelia iššūkius. Ragaujame kartu su mokiniais, mokytojais, vadovais, mamomis, tėčiais, močiutėmis, seneliais ir kaimynais.
Anksčiau galvojau, kad mokytojas sudėliotas iš knygų, žemynų, standartizuotų testų ir programų. Bet dabar pasakyčiau, kad ne. Mes sudėlioti iš didelio noro padėti ir tobulėti. Ar sunku būti mokytoju? Tikrai sunku, bet verta, nes gali ateiti tokia akimirka, kai tu su būreliu šurmuliuojančių vaikų (o rankose – žemėlapiai, pieštukai) lakstai po miestą, o iš kampo pasirodo sušilusi mama ir sako: „Labas!“ Ir tada tu mintyse perbėgi: susipyko kas nors, susimušė, patyčios? O ji: „Bėgau pasakyti, kad mano vaikas kaip išprotėjęs į tą mokyklą veržiasi!“
Ir tada tu gurkšteli didelį gurkšnį sėkmės, kurią patirti linki ir kitiems.
Pagyrimais grįstas kelias namų darbų mažinimo link
Pasakoja Šiaulių Jovaro progimnazijos klasių kuratorė Gabrielė Rimkutė
Supratome, kad tikslo nepasieksime, jei vaikas jausis nesaugus. Su pokyčių komanda ieškojome būdų, kaip padėti vaikui gerai jaustis. Vienas iš būdų – pagyrimai. Skatinome mokytojus kuo daugiau girti vaikus – ypač tuos, ant kurių dažniausiai pykstame. Mokytojų susirinkimų metu pradėjome girti vieni kitus ir dėkoti. Vėliau susitarėme, kad taip elgsimės ir su savo mokiniais. Aš, trijų klasių vadovė, pradėjau stebėti, ką mano auklėjami vaikai daro gerai, nes seniau atrodydavo, kad jie viską daro tik blogai. Pastebėjau, kad mokytojai dažnai nemato, kokį milžinišką efektą jų pagyrimas gali sukelti mokiniui.
Norėčiau pasidalinti tokia istorija. Vienam mano auklėtiniui šių metų ruduo buvo labai sunkus. Jam nesisekė beveik visose srityse. Santykiai su klasės draugais buvo labai prasti, jie skanduodavo prie mano kabineto, reikalaudami tą vaiką mesti iš mokyklos. Santykiai su mokytojais taip pat labai suprastėjo, nes jis neįsitraukdavo į klasės darbą. Vaikas bandydavo namie atsigriebti, stengdamasis pasivyti bendraklasius, bet jam nesisekė. Jo elgesys prastėjo: arba jis susimušdavo su kuo nors, arba mokytojai ateidavo pas mane, sakydami, kad nežino, ką daryti su tuo vaiku. O vaikas rėkdavo, kad jam viskas gerai, ir bėgdavo nuo manęs. Su to vaiko mama susitarėme atrasti kontaktą su juo, pasitelkus kitus žmones. Žinojau, kad jam trūksta socialinės-pilietinės veiklos valandų, tad pakviečiau jį pas mane ateiti tvarkyti segtuvų. Sutartu laiku jo nesulaukiau. Vakare namie netgi apsiverkiau, kad nepadėjo dar vienas planas atrasti kelią į to vaiko širdį…
Ir staiga vienas įvykis pakeitė to vaiko istoriją. Sykį trumpam užsukau į lietuvių kalbos pamoką. Mokytoja mane jau beišeinančią sustabdė ir pasakė tokį dalyką: „Šioje klasėje yra vienas žmogus, kuris pastebi daugiau nei kiti 200 mokinių. Ant sienos matote laikrodį, kuris rodydavo netinkamą laiką. O tas žmogus ėmėsi iniciatyvos, nupirko naujus elementus laikrodžiui ir pakeitė juos. Tas žmogus gali būti vadinamas mėnesio herojumi.“ Vaikai ėmė dairytis vieni į kitus, o mokytoja priėjo prie to vaiko ir pasakė: „Ačiū tau.“ Pamačiau tą vaiką šypsantis pirmą kartą per kelias savaites. O jis ašarų pilnomis akimis sakė: „Nieko tokio…“ Vaikai jam plojo! Po šio įvykio jie atkreipdavo dėmesį ir į gerus to mokinio poelgius, ne vien į blogus. O jis tą dieną atėjo pas mane tvarkyti tų segtuvų… Išsikalbėjome, ir tas vaikas pripažino, kad jam reikia pagalbos. Dabar jis lanko daugumos dalykų konsultacijas, kreipiasi pagalbos į specialistus, pagerėjo santykiai su draugais. O mokytoja, kuri tuomet jį pagyrė, net neįsivaizdavo, kokią galią padarė jos žodžiai – ji nežinojo, kad tuomet jis buvo visiškoje duobėje…
Labai skatinu jus pabandyti kasdien rasti bent vieną žmogų, kuriam galėtumėte už ką nors padėkoti.
Kaip sukasi vėjo malūnėlis
Pasakoja Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijos mokiniai Lukas Zujevas ir Elvija Zvicevičiūtė
Sveiki atvykę į Raimundo Samulevičiaus progimnaziją! Šiandien jus pakviesime į ekskursiją, kurios metu papasakosime, koks pokytis įvyko mūsų mokykloje, prisijungus prie projekto „Renkuosi mokyti“. Šio projekto dėka atsinaujino mūsų skaitykla, moksleiviai mielai joje leidžia laiką. Šalia vyresniųjų mokinių atsirado mažųjų erdvė. Vaikai ten sėdi kartu, o vyresnieji netgi moko jaunesniuosius skaityti, nors iš tiesų tai lyg ir mokytojų darbas! O mokydamas kitą ir pats pasijunti toks protingas… Kita erdvė – prie Aktų salės, kur, sėdėdami ant sofų, moksleiviai leidžia laiką kartu, skaito, bendrauja, kartais netgi pamiega. Trečiame aukšte ant sienų kabo daug piešinių. Kartais, kai ką nors pamiršti iš biologijos ar fizikos, nuėjęs ten randi skeleto nuotrauką ar fizikos formules. Arba rusų kalbos abėcėlę. Matematika ir dailė yra pačios įdomiausios pamokos, kurių metu kartu su mokytojais einame į lauką, žaidžiame įvairius žaidimus, darome įvairias figūras, o per dailės pamokas piešiame, ką norime. O mokytojas imliau vartoja informacines technologijas, o tai taip pat vienas iš pokyčių, kuriuos atnešė „Renkuosi mokyti“ projektas.
Istorija apie prasmingų pokalbių reikšmę
Pasakoja Vilniaus Antakalnio progimnazijos mokinė Augustė Kemeklytė
Paauglystė gali būti smagus ir įdomus gyvenimo laikotarpis, bet man pirmieji žingsniai buvo sunkūs. Papasakosiu istoriją apie tai, kaip vienas mokytojas gali apversti pasaulį. O tai ir yra projekto „Renkuosi mokyti“ esmė.
2018 m. vasarą pradėjau mąstyti apie gyvenimo prasmę. Kartu su tomis mintimis kilo ir nelabai gerų minčių apie savižudybę, savęs žalojimą… Jos nedingo, tik stiprėjo, ėmiau nepasitikėti savimi, krito savivertė. Prasidėjus mokslo metams, mokykloje patirtos patyčios dar labiau skatino tokias mintis apie savižudybę. Visko pasidarė per daug. Tarp mano draugų atsirado labai daug liūdnų žmonių, o man atrodė, kad bendraujant su jais mano problemos gali pasirodyti mažesnės. Mokykloje patirtas stresas, patyčios blogino miegą, būdavo sunku užmigti, nubusdavau nuo panikos priepuolių, ašarų, išgąsčio. Man labai trūko žmogaus, kuris norėtų mane išklausyti. Žinojau, kad mokykloje vyksta „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai“ projektas. Žinojau, kad mokytojai organizuoja pokalbius tarpusavyje ir su mokiniais. Jaučiau, kad iš čia gali ateiti palaikymas. Ir tada atradau mokytoją Agnę, kuri atėjo į mūsų mokyklą projekto „Renkuosi mokyti“ dėka. Kartu su ja sukūrėme nuostabų stebuklą – prasmingus pokalbius. Tų pokalbių metu išpasakojau viską, mokiausi gyventi ir kvėpuoti iš naujo.
Bet vis tiek atsirado sunkumų. Vieną sausio dieną atsimenu ypač puikiai. Po vienos pamokos išėjau iš mokyklos, nes atrodė, kad viskas, jau laikas palikti pasaulį. Keliavau nežinia kur, bet sulaukiau mokytojos Agnės skambučio. Ji kvietė sugrįžti į mokyklą. Grįžusi kartu su Agne valgiau makaronus, kalbėjomės su direktoriaus pavaduotoja, atvažiavo mano mama, ir aš saugiai grįžau namo. Po tos dienos supratau, kad mokytoja Agnė bus tas žmogus, kuris stovės šalia, kai man bus sunku, kai visas pasaulis bus nusisukęs nuo manęs. Ji nedirbs darbų už mane, bet tiesiog bus šalia. Įkvėpta mokytojos nusprendžiau skleisti pozityvias emocijas, vesti pamokas apie patyčių žalą. Tapau aktyviste, mokinių savivaldos pirmininke. O savo istorija dalinausi su visais. Mano sėkmės istorija yra atradimas, stebuklo sukūrimas ir nebijojimas keisti. Kviečiu ir jus suprasti ir atrasti, kiek daug gali prasmingas pokalbis.
Roberta Žižienė, programos „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai“ programos vadovė
Išgirdome 14 sėkmės ir pokyčių istorijų, tačiau tai yra labai maža dalis pokyčių, įvykusių per dvejų metų projekto gyvavimo istoriją. Mūsų komandai pradžia nebuvo lengva, reikėjo tirti, analizuoti, bet bendruomenė puikiai susitvarkė. Pokyčiai vyko, keitėsi mokyklos praktika, politika, kultūra. Tačiau svarbiausia, kad keičiasi nuostatos kiekvieno vaiko atžvilgiu, auga tikėjimas kiekvieno vaiko sėkme, skatinimas jos siekti. Svarbu pastebėti, kad bendraujant ir bendradarbiaujant gimsta pozityvi aplinka, naujos idėjos, pokyčiai. Tad kviečiu nesustoti, kuriant pokyčius mokyklų bendruomenėje.
Rasa Baškienė Bernardinai.lt
