Ne paslaptis, kad vienas iš populiaresnių metodų taikomų dalyje iš mokyklose dėstomų dalykų yra kino peržiūra. Nors tai yra tikrai įtraukus, mokinius įgalinantis mąstyti ir dalintis idėjomis būdas, kartais tai būna ir nevisiškai teisinga ir kryptinga praktika, kurioje dalis mokinių gali pajusti galimybę per daug atsipalaiduoti. Viskas priklauso nuo daugybės faktorių, kaip kino įtraukumas, metodo šalia kino pritaikymas, klasės ir erdvės paruošimas. Galiausiai, ir mokytojo bei mokinių tarpusavio ryšys bei pasiruošimas kino peržiūrai. Didžiausia problema visame tame yra tai, kad pritrūkstama informacijos, o iš to motyvacijos teisingai pritaikyti šią metodiką ir išnaudoti visas kino siūlomas galimybes.
Šioje vietoje vertėtų užsiminti apie ugdymo erdvėms, tikrai ne tik bendrojo lavinimo mokykloms, bet ir neformaliojo švietimo įstaigoms, prieinamą labai prasmingą platformą „Nepatogaus kino klasė“. Pradėkime nuo to, kad šioje platformoje esantis kinas yra dokumentinis, pasakojantis tikras istorijas apie įvairias problemas purtančias mūsų taip greitai besikeičiantį pasaulį, kuris vis dažniau išsprūsta iš lengvai suprantamų laiko ir erdvės rėmų. Tačiau apie ją plačiau papasakosiu kiek vėliau. Pradžioje norėčiau grįžti prie to, kad žvilgsnį šį kartą pakreipkime į labai konkretų mokomąjį dalyką Pilietiškumo pagrindus ir situacijas, kuomet jame yra pritaikoma kino peržiūra.
Nenustebčiau, jog paklausus mokinio, ką jis galėtų papasakoti apie pilietiškumo pagrindus, jis arba pagūžčios pečiais, arba pasakys, kad tai lengvas būdas pasikelti bendrą vidurkį, arba kiek irzliu balsu iškoš: „konstitucija“. Nors pavarčius bendrojo ugdymo programą mes aptiksime tikrai nemažą dalį įvairių Lietuvos Respublikos bei tarptautinių dokumentų nagrinėjimo, šalia to visuomet yra ir kita medalio pusė – problemų, kurias liečia demokratinių valstybių įstatymai, pristatymas, nagrinėjimas, diskutavimas. Ar visa tai yra užmirštama? Atsakyti į tai, deja, negaliu. Sutinku, kad pilietiškumo pagrindų metu tikrai svarbu skirti laiko susipažinti su įstatymų forma, net jų turiniu, tačiau vertėtų, kad ir kaip tai keistai skambėtų, pereiti prie jų praktinio pritaikymo subtilybių. Jei įstatymuose kalbama apie įvairias žmogaus teises, kodėl nepanagrinėti jų pažeidžiamumo įvairiose visuomenėse. Jei tiriant tam tikras tarptautines konvencijas yra aktualizuojamas susirūpinimas globalaus pasaulio problemomis, kaip ekologinės katastrofos, kodėl nepanagrinėjus konkrečių atvejų. Jei taip ir yra daroma, tai nuo įstatymų skaitymo, pereinama prie įvairių publikacijų skaitymo ir teksto suvokimo užduočių. Iš esmės tai nėra blogai. Tai procesas, kuris vis tiek kažkur veda ir stengiasi ugdyti tam tikras bendrąsias kompetencijas, ypač kritinį mąstymą (analizuojant tekstus). Tačiau visuomet išlieka baimė, kad XXI a. mokinys, vis labiau ir labiau prarandantis galimybę išlaikyti dėmesį ilgą laiko tarpą, nebeįsitrauks į vienodo tipo užduotis, pradės trūkti jam taip svarbaus prisilietimo prie technologinio pasaulio, kuriame, anot prof. Dr. R. Laužiko, jis yra tarsi čiabuvis. Čia ir norėčiau grįžti prie kino, kuris gali tapti ne revoliuciniu metodu, tačiau galimybe kartas nuo karto pakeisti ar atnaujinti moksleivių įgalinimo mokytis priemones. Tuo pačiu vizualiniais būdais suaktualinant tiek pilietiškumo pagrindų pamoką, tiek realią pilietinių (tiek Lietuvos, tiek pasaulio požiūriu) vertybių prasmę, pagaliau atsakant į klausimą, kas yra pilietiškumas?
Grįžkime prie „Nepatogaus kino klasės“ ir jos siūlomų būdų, kaip dirbti su kinu pamokų metu. Platformoje yra siūlomi įvairias problemas, susijusias su žmogaus teisių aspektais, kaip migracija, socialinė nelygybė, ksenofobija, prekyba žmonėmis, savanorystė, aktyvizmas, taip pat medijų raštingumu, nagrinėjantys dokumentiniai filmai iš viso pasaulio, įskaitant ir Lietuvos. Bene visi filmai yra su lietuviškai subtitrais, dalis jų ir gestų kalba. Platformos kūrėjai ir organizatoriai – kompetentingi plataus profesinio profilio savo dalykų ekspertai, dirbantys „Nepatogaus kino“ projekte, Lietuvos žmogaus teisių centro nevyriausybinėje organizacijoje. Turiu prisipažinti, kad man pačiam tenka laimė prisidėti prie šios idėjos puoselėjimo. 2021 m. kartu su „Nepatogaus kino klase“ bei „Mokytojų tobulinimo centru“, neformalaus švietimo profesionalais ir kitais „Renkuosi mokyti!“ bendruomenės nariais, rengiame mokymus susijusius su dokumentinio kino panaudojimu pilietiškumo pagrindų pamokose. Pradžioje susipažinau su atlikta apklausa mokytojų tarpe, kuomet buvo aiškiai išsakytas noras geriau suprasti, kaip kalbėtis su mokiniais žmogaus teisių, ekologijos, medijų raštingumo temomis ne tik dėl fakto, bet įprasminant ilgojoje perspektyvoje. Mokymų pagrindu, kurių dalyviais tapo pilietiškumo pagrindų, istorijos, etikos, lietuvių kalbos mokytojai, taip pat bibliotekininkai bei mokyklų administracijos darbuotojai, tapo bendrystės kūrimo principu paremtas suvokimo kūrimas – kaip pasitelkiant dokumentinį kiną galime įgalinti moksleivius pačius įžvelgti įvairių problemų esamumą, kaip padėti empatiškai pajusti įvairias negandas patiriančių žmonių išgyvenimus ir patiems išmokti atpažinti išankstinių nuostatų spąstus. Kitaip sakant, pradėjome dalintis mintimis apie tikrai nelengvą užduotį – kaip ir kodėl reikėtų apsiauti kito batus.
Mokymuose kartu su dalyviais bandome ne tiek teoriškai pažinti įvairius žmogaus teisių aspektus (taip tarsi pildant mokytojų asmeninių žinių bagažą apie įvairius dalykus), kiek stengiamės parodyti, jog pats kinas gali prabilti už dažnai centre oratoriaus pozicija užimantį mokytoją. Taip nužeminus galios figūrą klasėje ir perleidus pagrindinį vaidmenį vaizdams ekrane ir tai stebintiems mokiniams galima tikėtis daugiau jautrumo bei tikrumo, kas skatina ir norą diskutuoti, geriau pažinti problemą. Mokytojo uždavinys pamokoje greičiau tampa gairių sudėliojimu, kryptingumo palaikymu bei pagalba sutrikus ar paklydus.
Kita vertus, ir nuokrypiai nereiškia, jog kažkas įvyko blogai. Pateiksiu pavyzdį. Štai pasirinkome pasižiūrėti platformoje esantį E. Fiske, E. Hallin režisuotą kiną „Scheme birds“ (liet. „Rajono panos“), kuriame tarsi nusprendėme kalbėti apie socialinę nelygybę. Tačiau moksleiviams bežiūrint kur kas labiau parūpo filme matomos lytiškumo, neplanuoto nėštumo temos. Šioje vietoje vertėtų nepabūgti pokyčio, o keliauti kartu su juo. Kartais filmas, paliečiantis žmogaus teises, pats iš savęs neapsiriboja viena pamatine idėja, o stengiasi aktualizuoti daugybę temų, kurios gali užkabinti žiūrovą. Kalbant apie jau minėtas tinkamas metodas, turiu pasakyti, kad ir čia turėtų būti kalbama apie didelę laisvę tiek mokytojo kūrybai, tiek darbui klasėje. Griežtų metodinių rėmų nebūvimas pasirinktas tam, kad padėtų kurti atvirą, saugią aplinką pamokoje.
Pabaigai pasidalinsiu sava patirtimi. Praėjusių mokslo metų pabaigoje kartu su dešimtokais pilietiškumo pagrindų metu žiūrėjome platformoje esantį lietuvių režisieriaus M. Survilos filmą „Stebuklų laukas“ apie Vilniaus rajone ypač skurdžiai gyvenančių žmonių, patiriančių socialinę atskirtį, likimus. Nusprendžiau taikyti kritiniam mąstymui ugdyti pritaikytą „stop kadro“ metodiką, kuomet filmą stabdome keletą kartų konkrečiose vietose, aptariame peržiūrėtas dalis, išryškiname svarbiausias detales bei bandome įspėti tolimesnį veiksmą, taip pasitikrinant savo išankstines nuostatas. Tai užtruko 3 pamokas, vadinasi – 3 savaites. Atrodytų per ilgai, kad emocijos išliktų stiprios ir kirbančios. Dažnu momentu moksleiviai vis prasitardavo įsijungę mikrofonus, jog negali patikėti, kad čia nėra vaidybinis filmas. Tačiau labiausiai likau sujaudintas, kuomet jau po filmo atliekant refleksiją iš keleto mokinių išgirdau turbūt retorinį klausimą sau pačiam: kodėl aš visuomet praeidamas pro šalia klūpintį benamį manydavau, kad jis pats dėl to kaltas? Pirmiausia, girdėjau mokinių balse nerimą, susirūpinimą ir baimę. Paklausęs, kodėl taip yra, supratau, kad jis turbūt pirmą sykį pajuto būtinybę susimąstyti apie dalykus, kuriuos seniau nurašydavo kaip savaime suprantamus, kurie daugybę metų buvo praeivių šešėlyje palikti ant šalto grindinio – nes juk tai ne apie jį. Kažkur čia štai sušmėžavo pilietiškumas.
