Austėja Bukauskytė, dirbanti fizikos mokytoja ir „Renkuosi mokyti!“ 9 kartos alumnė, savo pasakojimu primena, kad mokytojavimas – ne tik profesija, bet ir kelias, kuriame pats kasdien augi. Su šypsena, su dvejonėmis, su šimtais klausimų, kurie atsiranda kelyje.
Tačiau kiekvienas „ačiū“ iš mokinio, žibančios akys eksperimentų metu suteikia prasmę ir motyvuoja šiame kelyje.
Dėkojame Austėjai už atvirumą ir tikime, kad jos istorija gali tapti įkvėpimu tiems, kurie dar svarsto, ar verta rinktis mokytojo darbą.
Austėja, kaip nusprendei 2018 m. prisijungti prie „Renkuosi mokyti!“ – ar tai buvo impulsyvus, ar ilgai brandintas žingsnis?
Žinau, jog tikrai tai nebuvo, kad tik išgirdau ir pildžiau. Apie programą pirmą kartą išgirdau studijuodama bakalaurą – pamenu į vieną iš paskaitų atėjo žmonės su reklaminiais leidinukais apie „Renkuosi mokyti!“. Tada tai atrodė taip visai ne man, tačiau kažkodėl vis tiek paliko pėdsaką mintyse. Antrą kartą prie šios minties grįžau studijuodama magistro studijose. Vėl pamačiau reklamą ir pasigilinau plačiau – apie ką čia. Tada perskaičiau visas dalyvių istorijas, kiek tik jų buvo ir su tokia mintim „kaip gera jas skaityti, kiek daug šie žmonės daro, kiek pasiekia, kiek daug pakeičia. Norėčiau ir aš taip, bet gi tikrai nesugebėsiu…“. Taigi, po tokių minčių ir svarstymų, su nerimu ir baime kas čia bus, užpildžiau anketą. Tuo metu man tai atrodė kaip didelis asmeninis iššūkis ir augimo galimybė. Dar dabar atsimenu pačią pirmą rugsėjo pamoką, kai drebėjo ir rankos, ir kojos, ir balsas. Tad nebuvo impulsyvus sprendimas, bet ir nebuvo ilgai brandintas aiškus noras. Buvo maža minties kibirkštėlė, prie kurios vis sugrįždavau iki kol išdrįsau prisijungti.
Ar prisimeni pirmuosius mėnesius klasėje? Kokios emocijos tave tada lydėjo?
Pirmuosius mėnesius, kai tik pradėjau dirbti (2018m.) jau gan sunkiai pamenu. Bet tikrai buvo sunku. Prisimenu, kaip rudenį sėdėjau ir galvojau, kodėl man neišeina pagal visas „taisykles“ sukurti pamokos, palaikyti drausmės, laikytis „taisyklių“. Labai dėl to pergyvenau ir ieškojau, kaip tai pakeisti. Iki kol vienuose „Renkuosi mokyti!“ mokymuose išgirdau, jog svarbiausia mokytojui – autentiškumas. Būti kas esi. Tada pradėjau mažiau dėmesio kreipti į „taisykles“ ir daugiau į pačius mokinius – kas jiems įdomu. Kaip tai, kas „priklauso“ pagal fizikos programą perteikti jiems geriausiu būdu.
Antrą kartą grįžus į mokyklą vėl jaučiu, jog trūksta „teisingo“ pamokos formato, labai vargstu su vertinimu. Tačiau suprantu, kad po truputį visko mokausi ir pati.
Šie, pirmieji mokslo metai, praskriejo labai greitai. Pirmi mėnesiai buvo lengvas chaosas – nauji kolegos, nauja aplinka ir šimtai naujų vardų, kuriuos dar ne visus spėjau išmokti. Bet be galo džiaugiuosi patekusi į nuostabią aplinką, kur visi pasiruošę padėti visais turimais klausimais.
Ar tavo ankstesnė darbinė patirtis padėjo dirbant su vaikais, vedant pamokas, sprendžiant iššūkius?
Tikrai taip. Pradedant tokiu elementariu, tiesiogiai su mokomu dalyku susijusiu faktu, jog galiu išsamiai papasakoti, kaip veikia lazeris, nes teko pačiai išmokti tai.
Pirmą kartą dirbant mokykloje mokiniai dažnai klausdavo: „O ką veikti baigus fiziką?“ ir nors žinojau, jog yra kitokių galimybių, pati tuo metu buvau susidūrus su dviem: darbu laboratorijoje ir mokytojavimu. Padirbusi skirtingose technologijų gamybos įmonėse matau, kiek iš tiesų išsilavinimas fizikos srityje atveria kelių.
Pagrindinė pamoka, kurią išmokau dirbdama įmonėse, ir už tai esu be galo dėkinga kolegoms ir mentoriams, tai klausti „kvailų“ klausimų. Kaip galiu daryti darbą, jei nesuprantu iki galo, ką darau? Tai tikrai padeda atsipalaiduoti darbe ir padaryti darbą kiek galiu geriausiai. Ir labai skatinu to išmokti ir mokinius, nors pati suprantu, kiek man reikėjo laiko šią pamoką išmokti.
Kaip reagavo aplinkiniai, kai nusprendei keisti karjerą lazerių gamyboje į mokytojavimą?
Pats sprendimas vėl grįžti į mokyklą, nors ir kurį laiką apie tai jau galvojau, buvo tikrai nelengvas. Buvau neseniai pakeitusi įmonę ir užėmusi grupės vadovės pareigas, kai gavau pasiūlymą grįžti į vieną iš Kauno mokyklų (tuo metu gyvenau Vilniuje). Teko sudaryti ilgą pliusų ir minusų sąrašą bei kalbėti su visais draugais ir artimaisiais, kokį čia man sprendimą priimti. O nuomonių buvo labai įvairių. Vieni teigė, jog tikrai neverta grįžti, nes darbas daug sunkesnis ir gerokai prasčiau apmokamas. Kiti sakė eiti širdies keliu ir grįžti į mokytojos rolę. Visame tame skirtingų nuomonių sūkuryje pajaučiau, jog labiau norisi tuo metu bendrauti su žmonėmis, kurie palaiko sprendimą grįžti – tai ir buvo suvokimas, kur labiau linkstu pati.
Kaip jauteisi grįžusi į mokyklą?
Pirmieji mėnesiai, nors ir ne taip, kaip pirmą kartą, bet ir vėl buvo baimės kupini. Nauja vieta, nauja aplinka, nauji žmonės, nauja programa. Įsibėgėjus mokslo metam grįžo ir priežastys, dėl kurių vis tik svarsčiau, ar grįžti – daug darbo ir ruošimosi kiekvienai pamokai. Kiekvieną vakarą sėdėdama prie darbo primenu sau, kodėl čia atėjau ir kad man nėra to varianto „geriau“ ir toliau tęsiu darbą.
Tuo pačiu jaučiu, kad man pačiai įdomu ruoštis pamokoms, ypač jei jos nestandartinės – kiek kūrybos galiu įdėti! Mokykloje, kurioje dirbu, vyksta nemažai projektų, veiklų, teminių savaičių, tad labai smagu įsitraukti, pažiūrėti į fizikos mokslą kitaip ir perteikti tą požiūrį mokiniams.
O smagiausia matyti mokinių akis, kai jiems vienas ar kitas fizikos reiškinys pasidaro įdomus, kai jie bando nuspėti eksperimento rezultatus, ar kai pagaliau pavyksta išspręsti uždavinius, ir pasirodo, jie visai nebuvo sunkūs, tik reikėjo pradėti juos spręsti.
Grįžai į mokyklą, matai save kaip mokytoją – ar ji labai skiriasi nuo tos, kuri pradėjo programą?
Ir taip, ir ne. Nei tada, nei dabar nesu tobula mokytoja – kartais nepavyksta pritaikyti įvairių metodų, kiekvieną pamoką planuoti pagal „teisingą“ struktūrą, ar kasdien palaikyti drausmę ir tylą klasėje pamokos metu. Nepasikeitė ir pats požiūris, kad svarbiausia – matyti žmones. Su savais gyvenimais, savais klausimais, interesais ir nuotaikom.
Kas pasikeitė – lengviau priimu savo netobulumą su siekiu po truputį žengti link geresnių pamokų, ne bandyti viską iš karto. Pasikeitė noras viską padaryti iš karto tobulai į norą nepervargti, džiaugtis procesu ir po truputį mokytis kartu.
Tikiu, kad mokykloje turėjai daug įsimintinų momentų dirbant su vaikais. Kuri istorija su mokiniais iki šiol tau yra pati įsimintiniausia?
Tikrai istorijų yra visokių. Nuo telefonų bokštų statymo iki stalo teniso žaidimo klasėje po pamokų susistūmus suolus ir vietoje rakečių naudojant uždavinynus. Bandymas teisingai sujungti grandinę su tranzistoriumi ir džiaugsmo, kai mašinėlė pradėjo važiuoti ir pirmyn, ir atgal. Mokinių džiaugsmas, kai gaminant elektroskopą iš stiklainio ir aliuminio folijos, pagaliau pavyko ir pamatė, kaip aliuminio folijos gabalėliai pajuda.
Bet labiausiai įsiminusi ir įkvepianti istorija, kai vienas mokinys, kuriam prastai sekėsi fizika, konsultacijos metu sprendė uždavinius. Neapsižiūrėjusi padaviau sunkesnį uždavinį, truputį pati pasimečiau ir sakau: „Gal nežiūrim šio, pabandom pirma lengvesnius“. Tačiau jis sugalvojo, jog nori įveikti tą sunkesnį uždavinį. Sutarėm, kad jei įveiks pats, be pagalbos, parašysiu gerą pažymį. Ilgai sprendė, po visą klasę vaikščiojo su sąsiuviniu, ieškojo informacijos vadovėlyje ir… IŠSPRENDĖ! Tas mokinio džiaugsmas, kai suprato, kad jam pavyko, buvo viena mieliausių akimirkų per visus metus mokykloje.
Kas šiandien tave įkvepia dirbti švietime?
Mokiniai. Jų kūrybiškumas, smalsumas, noras sužinoti. Aišku, visada yra įvairių mokinių ir situacijų. Tačiau kiekvienas po pamokos ištartas „Ačiū už įdomią pamoką“, „Pagaliau supratau“, „Tai va, kaip čia veikia…“ skatina nesustoti ir ieškoti būdų, kaip dar įdomiau ir suprantamiau perteikti fizikos mokslo grožį.
Kokia yra didžiausia „Renkuosi mokyti!“ programos vertė, kurią patyrei?
Jei reikia išskirti vieną… bendruomenė – žmonės, kurie tiki šviesia švietimo ateitimi. Ši bendruomenė ir palaiko, ir įkvepia nesustoti.
Be to, labai daug įvairių mokymų, kurie padėjo ne tik išmokti, kaip vesti geresnes pamokas, bet ir kaip augti pačiai.
Įsivaizduok, kad po 20 metų tavo mokiniai prisimena tave ir tavo pamokas – ką norėtum, kad jie prisimintų?
Šitas labai įdomus ir priverčiantis susimąstyti klausimas. Manau, jog naivu tikėtis, jog mokiniai po 20 metų atsimins fizikos dėsnius, o gal net ir nėra tokio tikslo, juk viską galima labai lengvai susirasti internete. Man svarbiausia, jog mokiniai gerai jaustųsi per pamokas – pakankamai gerai, kad galėtų įveikti ir sunkius klausimus, ir patirtų atradimo džiaugsmą. Kad norėtų patys kelti klausimus ir diskutuoti apie fizikos pasaulį.
Parašiau keletui buvusių mokinių žinutes – o ką jie prisimena. Vienos žinutės nudžiugino, jog prisimena nepavykusį eksperimentą, juoką ir džiaugsmą mokantis fizikos. Kitos net sugraudino – tokios, man atrodančios smulkmenos, kurios mokiniams įsiminė, o aš tuo metu net nepagalvojau, nes atrodė savaime suprantama. Kaip vienas paklaustas „ne į temą“ klausimas iš manęs sulaukė išsamaus atsakymo, kuris pakeitė visą požiūrį į fiziką ir fizikos pamokas padarė mėgstamas. Kaip sukurta aplinka ir atmosfera pamokoje leido jaustis saugiai ir „nerti“ į fizikos mokslo įdomybes, diskutuoti rūpimais klausimais. Ar pats faktas, kad jau išėjusi iš mokyklos ir dirbdama kitame darbe, vakarais vis dar vedžiau pamokas tuo metu buvusiems dvyliktokams, kurie nerimavo dėl būsimo egzamino. Susijungdavome po mano darbų ir mokydavomės fizikos.
Norėčiau, kad tai ir prisimintų (primenu ir sau tai kiekvieną dieną) – pirmiausia būti geru žmogumi, rūpintis vieni kitais. Padėti tiek, kiek tuo metu gali. Kurti jaukią savo aplinką, kurioje pačiam ir kitiems būtų gera.
Austėjos istorija – vienas gražus pavyzdys, kaip „Renkuosi mokyti!“ programa įkvepia pokyčiams, kurie trunka ilgiau nei dvejus metus.
