Evaldo Bielskio kelionė į švietimą prasidėjo dar studijų metais, kai prisijungė prie pirmosios „Renkuosi mokyti!“ kartos. Nors vėliau pasuko į pramonės sritį, išbandė save technologijų ir automatizavimo srityje, jis visada žinojo – sugrįš į švietimą. Evaldas sugrįžo, tik šįkart į profesinį mokymą, kur gali padėti mokiniams susieti teoriją su praktika.
Šis pokalbis yra apie pasirinkimus, pokyčius ir vertybes, kurios jį vis dar veda į priekį švietimo kelyje.

Kaip atrodė tavo profesinis kelias iki šiandienos – nuo pirmųjų žingsnių mokytojo darbe, vėliau – pramonės srityje, ir dabar, sugrįžus į profesinį mokymą? Kas lėmė šiuos pokyčius / pasirinkimus?

Dar studijuodamas ketvirtame kurse susidomėjau „Renkuosi mokyti!“ programa, kuri paskatino mane žengti pirmuosius žingsnius mokytojo darbe – dirbau istorijos mokytoju. Visada domėjausi technologijomis, todėl tęsiau darbus ir mokslus užsienyje. Ši patirtis praplėtė mano akiratį ir sustiprino praktinių žinių pagrindą. Galiausiai nusprendžiau sugrįžti į profesinį mokymą, kur galiu derinti pedagoginę patirtį su technologiniu išmanymu ir padėti mokiniams pasiruošti profesiniam gyvenimui.

Kodėl pasirinkai prisijungti prie pirmosios „Renkuosi mokyti!“ kartos?

Būdamas paskutinio kurso studentas ieškojau prasmingos veiklos ir profesinio iššūkio. „Renkuosi mokyti!“ programa patraukė mano dėmesį dėl galimybės augti kaip specialistui, suderinti savo mokymąsi ir darbą mokykloje. Mane ypač įkvėpė kuriama bendruomenė – veržlūs, motyvuoti žmonės, siekiantys pokyčių švietime. Dalyvavimą pirmojoje „Renkuosi mokyti!“ laidoje mačiau kaip progą pradėti karjerą prasmingai ir atsakingai.

Kaip atrodė tavo pirmieji metai mokykloje? Kas buvo sunkiausia ir kas labiausiai džiugino?

Pirmieji metai mokykloje buvo intensyvūs – daug mokymosi, nuolatinis pasiruošimas pamokoms ir eksperimentavimas klasėje, kuris ne visada duodavo vaisius, išsiaiškinimas kas veikia geriausiai, o kas ne. Patirties sėmiausi stebėdamas kolegas, reikėjo greitai prisitaikyti ir nuolat tobulėti. Tačiau visus iššūkius atpirkdavo paprasti, bet nuoširdūs mokinių žodžiai: „Pagaliau supratau šitą temą.“ Arba moksleivio supažindinimas su tema, kuria jis ar ji anksčiau nesidomėjo, istorinių paralelių priminimas ir pritaikymas šių dienų įvykiams.

Didžiausia pamoka, kurią išsinešei – ką supratai apie save, švietimą, darbą su vaikais?

Didžiausia pamoka, kurią išsinešiau – tai suvokimas, kad mokymasis yra daug daugiau nei tik akademinės žinios. Supratau, jog svarbiausia – gebėti kurti ryšį su mokiniais, juos įkvėpti, ugdyti jų smalsumą ir kritinį mąstymą. Dėstomas dalykas tampa tik priemone, o tikrasis tikslas – padėti augti kaip asmenybėms. Suvokiau, kad švietimas – tai visapusiškas procesas, o mokytojas turi būti ne tik žinių perteikėjas, bet ir palaikantis, įkvepiantis žmogus.

Nusprendei pasukti į kitą sritį – kas tave patraukė į pramonę? Kaip atrodė tavo darbo dienos? Už ką buvai atsakingas?

Visada domėjausi technologijomis, energetika ir logistika. Žinojau, kad grįšiu dirbti į mokyklą, norėjau įgyti ir kitos profesinės darbo patirties, kurią galėčiau sieti su dėstomu dalyku ir pateikti mokiniams aktualius, praktikoje pritaikomus pavyzdžius. Įgijau papildomą išsilavinimą automatizavimo ir robotikos srityje. Dirbau su pramoniniais loginiais valdikliais, valdančiais konvejerių sistemas, produktų pristatymą bei išvežimą iš sandėlio. Buvau atsakingas už įrenginių gedimų šalinimą, produktyvumo stebėseną ir didinimą, naujų sistemų instaliaciją, derinimą ir paleidimą. Ši patirtis suteikė man daugiau techninių ir vadybinių gebėjimų.

Kas tave paskatino sugrįžti į mokytojo darbą, šį kartą jau į profesinį mokymą?

Mintis grįžti į mokytojo darbą niekada nebuvo dingusi – ji visada tyliai kirbėjo viduje. Laikui bėgant reikėjo suderinti kelis asmeninius reikalus, tačiau galiausiai atėjo metas imtis veiksmų. Pradėjau aktyviai ieškoti galimybių sugrįžti į švietimą, o atradus ištobulėjusius profesinio mokymo centrus bei programas, kurios glaudžiai siejosi su mano ankstesne darbo patirtimi pramonėje, supratau – tai puiki proga sujungti teoriją ir praktiką. Norėjau pasidalinti įgytomis žiniomis, įkvėpti mokinius ir parodyti, kaip realus darbas susijęs su tuo, ką jie mokosi.

Kokie įgūdžiai ar savybės, tavo manymu, svarbiausi šiandieniniam mokytojui?

Manau, šiandieniniam mokytojui svarbios tos pačios vertybės kaip ir anksčiau – kantrybė, empatija, gebėjimas įkvėpti ir kurti ryšį su mokiniu. Dar nuo savęs pridėčiau, kad norint dirbti efektyviai, būtinas ir kompiuterinis raštingumas. Taip pat svarbu gebėti matyti tarpdisciplininių mokymų galimybes, jungti dalykus, kad mokinys pamatytų platesnį vaizdą. Na ir dar vienas dalykas, yra tai, kad ne visi mokiniai šiuo metu gali būti „užsivedę“ jūsų dėstomu dalyku ir su tuo yra viskas gerai. Siekime efektyviai mokiniams suteikti gebėjimus ir kompetencijas, kurios vėliau bus naudingos, jei mokiniai iš naujo atras jūsų mokytą dalyką.

Kaip apibūdintum „Renkuosi mokyti!“ programą žmogui, kuris apie ją nieko nežino?

„Renkuosi mokyti!“ – tai daugiau nei tik programa, kuri trunka 2 metus, tai iššūkis ir galimybė augti. Tai bendruomenė, kurioje jautiesi palaikomas, įkvepiamas ir kartu su kitais sieki pokyčio švietime, o pradedi nuo savo klasės. Tai kelias į vieną iš prasmingiausių darbų – ugdyti jauną žmogų, prisidėti prie jo augimo ir ateities kūrimo. Čia svarbus ne tik dalyko mokymas, bet ir vertybių, kritinio mąstymo, pasitikėjimo ugdymas. Jei nori jausti, kad tavo darbas turi prasmę – tai puiki vieta pradėti.

Kokia yra didžiausia programos vertė, kurią tu patyrei?

Didžiausia „Renkuosi mokyti!“ programos vertė man pradžioje buvo galimybė derinti mokymąsi su praktiniu darbu – tai leido žinias iš karto taikyti realiose situacijose pamokų metu. Taip pat labai svarbi buvo bendruomenė: turėjau progą sutikti kolegų ir bendraminčių, su kuriais dalinomės patirtimis, idėjomis, iššūkiais. Tai ne tik motyvavo, bet ir padėjo augti kaip specialistui. RM bendruomenė suteikė galimybę jausti švietimo pulsą ir grįžti į mokytojo profesiją.

Ką norėtum pasakyti žmogui, kuris galvoja apie darbą švietime, bet vis dar dvejoja?

Mano nuomone, tai geriausias darbas pasaulyje, nes suteikia kūrybinę laisvę, leidžia bendrauti su smalsiais, augančiais žmonėmis, įgyvendinti savo idėjas ir nuolat tobulėti profesiškai. Manau, kiekvienas turėtų pamėginti, tai padėtų prisiminti kokius iššūkius įveikei, kai pats buvai moksleivis. Mokslo metų eigoje laikomės tempo, todėl dienos nebūna monotoniškos, jos kupinos veiklos. Gali galvoti apie dalyką, kurį nori mokyti, tačiau garantuoju, kad pats / pati išmoksi dar daugiau, taip pat daug pasisemsi iš bendravimo su mokiniais.

Mokytojo darbas Evaldui – ne tik žinių perteikimas, bet ir galimybė formuoti vertybes, ugdyti smalsumą ir ryšį su mokiniais. Jo patirtis gali būti įkvėpimas tiems, kurie svarsto, ar verta pradėti savo kelionę (arba grįžti) į švietimą.