fbpx

Tauragės „Šaltinio“ progimnazijoje jau antrus metus dirbanti Šarūnė Urbikaitė (27) šiemet pirmą kartą Rugsėjo 1-ąją sutiks kaip pradinių klasių mokytoja. Nors šis darbas ant mokytojo pečių užkrauna didžiulę atsakomybę, jis taip pat ir gausiai atlygina. Matyti augančius vaikus ir teigiamus pokyčius jų mokykliniame gyvenime – tai dalykai, už kuriuos Šarūnė yra nuolat dėkinga.

Ji dėkinga ir už tai, kad kartu su savo mokiniais gali augti ir pati. „Noriu parodyti, kad net ir mokytojai ne viską žino, kad jie nėra tobuli“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sako pašnekovė.

– Šarūne, kodėl pasirinkote mokytojos profesiją, o ne turinčią daugiau finansinių ir kitokių perspektyvų?

– Žmogus, kuris renkasi pedagogo kelią, negalvoja vien apie finansus. Didžiausias motyvas rinktis tokį darbą – jo prasmingumas. Būtent prasmės ieškodami mes ateiname į pedagogo kelią. Visgi, aš į edukologijos studijas įstojau netyčia. Norėjau studijuoti lietuvių filologiją ir režisūrą, bet įstojau į edukologiją ir, nenorėdama rizikuoti, nutariau jas pabaigti. Galvojau, kad tiesiog pasiimsiu iš jų tai, kas geriausia, o paskui bus matyti.

Studijuodama trečiame kurse pagal mainų programą išvykau į Švediją ir tada pradėjau suvokti, kad mūsų švietimo sistemoje kažkas yra ryškiai ne taip ir kad turime labai daug spragų. Pradėjau domėtis, kas Lietuvoje taiko kitokį ugdymo modelį. Suradau privačią ugdymo įstaigą, kurioje svajojau įsidarbinti ir įsidarbinau.

Taip pat, kadangi dirbau su vaikais kaip animatorė, įkūriau verslą, kuris truko penkerius metus. Kai pradėjau jausti, kad galiu duoti daugiau, kad su vaikais noriu sukurti pagarbų ir ilgalaikį ryšį, nuėjau dirbti į mokyklą.

Į mokyklą atėjau su „Renkuosi mokyti“ programa, nes programa man atrodė kaip tiltas, vedantis į pokyčius. Kai susitikau su Tauragės progimnazijos administracija, supratau, kad čia mano vieta.

Šarūnė Urbikaitė, nuotr. iš asm. albumo

Šarūnė Urbikaitė su vaikais, nuotr. iš asm. albumo

– Kaip manote, ar būtent jauni mokytojai ir atneš pokyčius į mūsų švietimo sistemą?

– Vienas mokytojas gal nepadarys sisteminio pokyčio, bet pokyčius jis gali padaryti savo klasėje. O jei dar prisijungia ir mokyklos administracija, tuomet galimi ir didesni pokyčiai. To ir yra siekiama su „Renkuosi mokyti“ programa. Kaip Nobelio Taikos premijos laureatė Malala Yousafzai yra pasakiusi: „Viena knyga, vienas pieštukas, vienas vaikas ir vienas mokytojas gali pakeisti pasaulį.“

– Pastaruoju metu mūsų švietimo sistema sulaukia labai daug kritikos strėlių. Kai kurie sako, kad gyvenimo universitetas yra daug vertingesnis.  

– Mūsų švietimo programos nėra blogos, tačiau labai svarbus jų įgyvendinimas. Ikimokykliniame ugdyme taikiau daug patyriminio ugdymo metodų – jei kalbėdavome apie gaisrinę, mes ir keliaudavome į gaisrinę, jei kalbėdavome apie policiją – keliaudavome į policiją. O jei kalbame apie tai, kad per Kalėdas galime ne tik gauti, bet ir duoti, tai mes ir keliaujame kažkam kažko duoti. Per patirtį vaikai formuojasi visai kitaip.

Tokios žinios kaip kalbų mokėjimas, gramatika, skaitymas, rašymas ar tikslieji mokslai visuomet išliks svarbios, tačiau šiandieniniame kontekste labai svarbu auginti vaikuose ir „minkštuosius“ gebėjimus – kūrybiškumą, kritinį mąstymą, komunikavimą ir mokėjimą gyventi pokyčiuose.

Šarūnė Urbikaitė, nuotr. iš asm. albumo

Šarūnė Urbikaitė, nuotr. iš asm. albumo

– Kalbate apie pagarbų bendravimą su vaikais, tačiau iš savo mokyklos laikų atsimenu tik pagarbą, kurią privalėjome jausti mokytojams. Pagarbą, kurios negalėjome kvestionuoti ar tikėtis jos atgal.

– Taip, mes augome mokomi gerbti mokytojus ir kitus per baimę, bet aš labai tikiuosi, kad mes tampame vis labiau sąmoningesni  ir jaučiame pagarbą kiekvienam vaikui, neišskiriant nė vieno. Tada, kai gerbi vaiką, dalykai tiek klasės, tiek mokyklos viduje vyksta visai kitaip. Visi vaikai yra vaikai, tačiau daug kas priklauso nuo to, kokios sąlygomis jie auga ir į kokią aplinką papuola. Naujosios kartos vaikai yra labai kūrybiški, laisvi, atviri, jie drąsiau klausia ir reiškia savo nuomonę. Didžiausias iššūkis man buvo nubrėžti pagarbias ribas, įvardyti taisykles ir išmokyti juos būti kartu, nes grupė, kuri pas mane atėjo, buvo lyg besigalinėjantys meškinai, buvo daug chaoso.

Aš pati nuolat mokausi iš vaikų pastabumo, buvimo čia ir dabar bei laikytis savo žodžio. Taip pat mokausi domėtis dalykais ir pripažinti, kad galiu visko nežinoti, kad aš, kaip mokytoja, galiu būti netobula, bet mes galime kartu susėsti ir sužinoti.

Šarūnė Urbikaitė, nuotr. iš asm. albumo

– Patys pirmi metai mokykloje ir „bam“ – pasaulinė pandemija ir karantinas, kurį palydėjo nuotolinis mokymas. Kokie buvo didžiausi iššūkiai?

– Dar prieš karantiną mes su vaikais kalbėjomės apie Kinijos situaciją ir kad pasaulyje yra toks virusas. Rodžiau jiems vaizdo įrašus ir aiškinau, kaip virusas atsirado, kaip jis atrodo, ką reikia daryti ir kaip jo saugotis. Mes stebėjome ir įvykius Australijoje, kuomet degė didžiuliai plotai miškų, bet visi tie įvykiai buvo toli. Kai atsirado pirmieji viruso atvejai Lietuvoje, buvo nerimo ir man ir vaikams. Kai sužinojome, kad visi išeiname į karantiną, patyrėme visą emocijų puokštę. Kai kurie mokiniai beveik apsiverkė, kad negalės eiti į mokyklą, o kiti priešingai – džiaugėsi, kad turės atostogas.

Mano tikslas buvo išlaikyti kiek įmanoma daugiau ryšio su vaikais, todėl su kolegomis dirbome labai daug. Jei anksčiau dirbdavome iki 18 val., tai per karantiną darbas užsitęsdavo iki nakties. Labai vertinu tėvų pagalbą, nes pradžioje reikėjo vaikus pažadinti, pasodinti prie kompiuterio, viską sujungti. Iš pradžių vaikus labai spaudžiau ir daug iš jų reikalavau, bet paskui ėmiau kalbėtis su tėvais, nes gal žlugo jų verslai ar sumažėjo darbo?

Stengiausi sugalvoti kuo daugiau patyriminių užduočių, kad vaikams nereikėtų sėdėti prieš kompiuterį ir karpyti, lankstyti ir pan. Norėjau, kad jie išeitų į lauką ir kiek galima daugiau patyrinėtų. Gavau gražių refleksijų iš tėvų, kurie ir patys laukė užduočių, nes žinojo, kad galės kokybiškai praleisti laiką su vaiku. Pavasariop mačiau, kaip vaikams sunku, todėl per kompiuterį pasidarydavome kostiumų vakarėlius ar su tėvų telefonais žaisdavome protmūšį. Nors ir nebuvo lengva, visa tai matau kaip auginančią patirtį. Mes gyvename visuomenėje, kurioje turime mokytis patys ir mokyti vaikus prisitaikyti prie pokyčių.

Šarūnė Urbikaitė ir „Renkuosi mokyti“, nuotr. iš asm. albumo

Šarūnė Urbikaitė ir „Renkuosi mokyti“, nuotr. iš asm. albumo

– Mokytojo darbas ir dar prisidėjęs karantinas, kaip sakėte, sukėlė nemažai nerimo. Kaip su juo ir kasdieniame darbe patiriamu stresu tvarkotės?

– Man padeda sąmoningumas ir jo praktikos. Kai per karantiną užplūsdavo nerimas, dažnai su šunimi išeidavau pasivaikščioti į mišką. Dar labai svarbu turėti palaikančių žmonių ratą, ypač kolegų. Jie padėjo, kai jau atrodė, kad daugiau nebegaliu.

– Kokias sąmoningumo praktikos darote ir ar to mokote vaikus?

– Esu praėjusi sąmoningumo programą, kurioje yra pateikiamos įvairios praktikos. Kartais jas darau prieš užmigdama, kartais mokykloje, pvz., kvėpavimo praktikas. Meditacija pradeda susigražinti save iš minčių autostrados į čia ir dabar.

Yra ir vaikiškos praktikos. Mano klasėje buvo vienas jautresnis vaikas, tad jį mokiau kvėpavimo meditacijos:  „Įkvepiu gėlelę, užpučiu žvakelę.“ Mokykloje darome vaikų jogą, o kai matydavau, kad vaikai labai įsiaudrinę, padarydavau ramybės laiką: visi atsiguldavome ant žemės ir klausydavomės kokių nors garsų. Užsienyje tokios praktikos yra labai plačiai naudojamos, nes jos vaikus įžemina.

– Labai gaila, kad mūsų laikais mokyklose tokių praktikų niekas nemokė ir su emocijomis tvarkytis reikėjo patiems.

– Taip.  Gal dėl to mums taip dažnai ir reikia psichoterapijos? Tikiuosi, kad tokia paprasta meditacija, kaip „įkvepiu gėlelę, užpučiu žvakelę“ padės mano mokiniams ir ateityje.

Programą įgyvendina

Priklausome tarptautiniam tinklui

Pagrindiniai rėmėjai

+
Slapukų nustatymai
Būtinieji
Šie slapukai yra būtini, kad veiktų svetainė, mūsų sistemose negali būti išjungti.
Funkciniai
Šie slapukai suteikia galimybę pagerinti funkcionalumą ir suasmeninimą, pavyzdžiui, jie pagerina pateikiamo turinio formatą ir formą, nustato šrifto dydį ar svetainės elementų pozicijas. Jie gali būti įdiegti mūsų arba kitų tiekėjų, kurie teikia į mūsų puslapius įdėtas paslaugas. Jei neleisite šiems slapukams veikti, kai kurios ar visos minėtos funkcijos negalės tinkamai veikti. Funkciniai slapukai šiuo metu nenaudojami.
Statistiniai
Šie slapukai leidžia mums skaičiuoti apsilankymus ir lankytojų srauto šaltinius, kad galėtume matuoti ir gerinti svetainės veikimą. Pvz., pateikti skaitomiausią turinį pagal rubrikas, kategorijas. Visa šių slapukų informacija yra apibendrinta, todėl anoniminė. Jei neleisite šiems slapukams veikti, nežinosime, kad lankėtės mūsų puslapyje. Statistiniai slapukai šiuo metu nenaudojami.
Reklaminiai
Šiuos slapukus per mūsų svetainę naudoja mūsų reklamos partneriai. Tos bendrovės gali juos naudoti jūsų interesų profiliui formuoti ir jums tinkamoms reklamoms kitose svetainėse parinkti. Jie veikia unikaliai identifikuodami jūsų naršyklę ir įrenginį. Jei neleisite šiems slapukams veikti, įvairiose kitose svetainėse nematysite mūsų tikslingai Jums skirtų pasiūlymų. Reklaminiai slapukai šiuo metu nenaudojami.