Iš Marijampolės kilusi Gabrielė Kartanaitė šiandien dirba mokytoja Klaipėdos „Varpo“ gimnazijoje. Pašnekovė sako, kad visos veiklos, kuriomis užsiėmė prieš tai, natūraliai atvedė ją į pedagogo profesijos pasirinkimą.
Pastaruosius keletą metų dirbote laisvai samdoma vokiečių kalbos mokytoja bei vertėja, taip pat savanoriavote jaunimo lyderystės stovyklose, dirbote su mados ir meno projektų komunikacija. Kas paskatino rinktis mokytojos profesiją?
Manau, kad visas šis procesas įvyko labai organiškai. Kaip ir minėjote, jau prieš tai dirbau vokiečių kalbos mokytoja ir vedžiau šios kalbos kursus, taip pat vykdžiau įvairius projektus ir dalyvavau „Eramus+“ programose su jaunimu, prisidėjau prie stovyklų organizavimo. Su moksleiviais dirbdama neformalaus švietimo projektuose supratau, kad noriu turėti daugiau ryšio su jais, ir pasvajodavau, kad tai galėtų tapti mano kasdienybe.
Nei pats mokymas, nei darbas su moksleiviais man nebuvo svetimos sritys. Galbūt lėtai ėjau iki mokyklos, bet visos patirtys, kurias turėjau iki šiol, man išties labai padeda mokytojos darbe. Tikiu, kad niekas nevyksta veltui, todėl manau, kad man reikėjo viso to „bagažo“, kad padaryčiau sprendimą ateiti į mokyklą.
Kodėl pasirinkote mokyti būtent Klaipėdoje?
Į mokytojo profesiją atėjau per „Renkuosi mokyti“ programą, o, žinia, atranką joje turi pereiti ne tik būsimieji mokytojai, bet ir mokyklos. Tuomet mokyklos, perėjusios atranką, yra sujungiamos su mokytojais.
Klaipėdos „Varpo“ gimnazija ieškojo vokiečių kalbos mokytojos, tad gavusi pasiūlymą dirbti uostamiestyje nedvejodama priėmiau šį iššūkį. Galima sakyti, kad Klaipėda atėjo į mano gyvenimą visiškai netikėtai, nes perėjusi „Renkuosi mokyti“ atranką pasakiau, kad esu atvira bet kokiam miestui ar miesteliui, todėl išgirdusi, kad tai bus Klaipėda, išties labai nudžiugau.
Be to, man, kaip vokiečių kalbos mokytojai, smagu nuolat atrasti vokiškų elementų šiame mieste, kurių Klaipėdoje išties apstu.
Kaip pavyksta atrasti ryšį su vaikais, sudominti juos?
Pati mokyklą baigiau prieš 13 metų. Tad tarp moksleivių, kuriuos mokau, ir manęs yra 15-16 metų skirtumas. Ir tas skirtumas kartais yra mažesnis, negu tarp manęs ir kai kurių kolegų. Todėl manau, kad su moksleiviais galiu rasti ryšį per tuos dalykus, kurie man įdomūs lygiai taip pat, kaip ir jiems.
Žinoma, vaikams viskas labai greitai keičiasi ir aš ne visada suspėju eiti koja kojon su dabartine karta. Bet man tikrai nuoširdžiai įdomu, kuo jie gyvena, tai sykiu mokausi iš jų vis naujų dalykų. Manau, kad moksleiviams labai svarbu, kad mokytojas visada būtų atviras, norėtų kartu su jais augti ir atlieptų jų besikeičiančius poreikius.
Gal tai man ir padeda kurti ryšį su vaikais. Be to, į mokyklą einu be jokių išankstinių nuostatų, esu atvira įvairovei ir noriu moksleivius pažinti tokius, kokie jie yra. Reikia tiesiog priimti patį faktą, kad kartos paprasčiausiai keičiasi ir ne viskas gali būti suprantama. Bet tai turi ir žavesio, todėl, priimant kartų pokyčius kaip natūralų ir neišvengiamą procesą, mokykloje dirbti kur kas lengviau.
Galbūt anksčiau ir pačių suaugusiųjų požiūris į vaikus buvo kitoks? Juk dažnai vaikai turėdavo būti „savo vietoje“, o ką jau kalbėti apie lygiavertiškumą su suaugusiuoju ar mokytoju.
Visai sutikčiau su tuo. Nežinau, ar mes jau esame pasiekę tą vaikų ir suaugusiųjų lygiavertiškumo tašką. Tačiau patys moksleiviai jaučiasi kur kas laisvesni, drąsesni ir atviresni, nei buvome mes.
Be abejo, įtakos tokiam pokyčiui turi nemažai dalykų. Šiandien vaikai daugiau keliauja ir technologijų dėka gali bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio. Jiems prieinami nenusakomi informacijos klodai, kas seniau gal ne kiekvienam buvo įprasta.
Manyčiau, kad mes turėjome kur kas mažiau drąsos, buvome labiau susikaustę, turėjome daugiau baimių, kėlėme mažiau klausimų. Bet tai normalu. Po dešimties metų vėl kažkas bus kitaip, vėl diskutuosime apie besikeičiančias kartas. Bet man džiugu, kai matau jaunus žmones, lipančius iš savo susikurtų dėžučių, keliančius klausimus dėl jiems rūpimų temų ir nebijančius pasisakyti apie jiems svarbius dalykus, todėl labai norisi palaikyti juos šiame kelyje.
Kaip apskritai vertinate šiandieninę mokytojo padėtį Lietuvoje?
Na, man tikriausiai dabar būtų sunku kalbėti už tuos mokytojus, kurie šį darbą dirba jau ilgą laiką. Aš šioje srityje dirbu dar tik nepilnus metus. O pačioje mokykloje „gyvai“ (kontaktiniu būdu) dirbau apie du mėnesius. Tad nesiryžčiau vertinti padėties dabartiniame taške, kai jau keletą mėnesių bandome tiesiog prisitaikyti prie pandemijos sąlygų su daug mažyčių ekranėlių, nuolatiniais eksperimentais ir adaptacija prie naujų technologijų bei programų.
Juokaudama galėčiau pasakyti, jog norėčiau, kad padėtis pasikeistų – norėčiau pakeisti sėdėjimą savo bute į buvimą mokykloje, bet kol kas tiesiog norisi išbūti šį keistą ir iššūkių kupiną laikotarpį ir tikėtis, kad kiti mokslo metai prasidės tikroje mokykloje. Be kaukių ir privalomo dviejų metrų atstumo.
Ką jums pačiai duoda mokytojos darbas? Ar matote save šioje srityje, tarkime, po kokių 5-erių metų?
Pirmiausia šiame darbe matau labai didžiulę prasmę. Dirbti su moksleiviais ir matyti augančią naująją kartą bei jausti, kad galiu prisidėti prie pokyčių, man kelia tikrai labai stiprius jausmus. Būdama mokytoja aš nebesu pasyvi pokyčio stebėtoja, tampu jo dalimi.
Taip pat labai vertinu tai, kad dirbdama šioje srityje galiu ir pati nuolat mokytis. Kiekviena diena man yra naujas iššūkis, kiekvieną dieną nutinka daug netikėtumų, kyla daugybė emocijų. Galiausiai ir dabar vykstantis nuotolinis mokymas mane daug ko išmokė. Šis nuolatinis ėjimas pirmyn irgi yra viena iš priežasčių, kodėl aš ir toliau norėčiau dirbti pedagogės darbą. Šiuo metu tikrai jaučiu, kad esu savo vietoje.
Kaip leidžiate savo laisvalaikį?
Kad pailsėčiau nuo kompiuterio ir didelio informacijos srauto, mėgstu tiesiog vaikščioti, be konkretaus tikslo, man patinka atrasti naujas vietas ar į senas pažvelgti naujomis akimis.
Be to, daug skaitau ir nuolat mokausi naujų dalykų. Beje, šalia darbo dar pradėjau ir naujas perkvalifikavimo studijas. Jos skirtos tam, kad mokytojas galėtų mokyti ne vieną, o kelis dalykus. Studijuoju ekonomiką, verslumą ir finansinį raštingumą, kad vėliau galėčiau mokyti ir šias disciplinas. Studijos padeda ne tik šiek tiek atsiriboti nuo mokyklos, bet ir pasinerti į visiškai kitą sritį, kuri man išties labai įdomi.
Esu toks žmogus, kuriam nuolat reikia įvairių veiklų, smagu, kad mokykla pirmaisiais metais suteikė galimybę turėti protingą kiekį pamokų. Taip galiu derinti ne tik darbą, „Renkuosi mokyti“ programos mokymus, studijas, bet atrasti laiko kitoms savo mėgstamoms veikloms ir susikurti balansą, kuris mokytojo darbe tikrai būtinas.
Parengta ir publikuota „Vakarų ekspresas“ redakcijos.
