Jau devynerius metus Lietuvoje gyvuoja projektas „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai“. Šio projekto tikslas – sutelkti Lietuvos mokyklas bendram darbui, kad kiekvienas mokinys patirtų mokymosi sėkmę ir būtų savo mokyklos bei šalies kūrėjas.
Šios idėjos įkvėpti į Raseinių kraštą yra atvykę net keturi jauni žmonės. Norime jus supažindinti su Šaltinio progimnazijoje dirbančiu, filosofijos studijas krimtusiu Linu Tranu. Žmogumi, kuris net 8 m. sėmėsi žinių Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Danijoje, o šiandien L. Tranas Šaltinio progimnazijoje dėsto etiką. Jis sako, kad „dalyvavimas šioje programoje atrodo veik idealus pasirinkimas prisidėti prie kūrimo to pasaulio, kuriame norėčiau gyventi“.
– Kodėl pasirinkote programą „Renkuosi mokyti“?
– Man tai pasirodė įdomu. Pedagoginė veikla man kaip pilietinė akcija, indėlis į Lietuvos gyvenimą. 8 m. studijavau užsienyje, tad manau, kad iš mano pusės pasirinkti pedagogo darbą – tai atiduoti skolą savo šaliai. Apie projektą „Renkuosi mokyti“ išgirdau iš savo draugų. Pasirodė ir įdomu ir prasminga.
– Filosofijos studijos ir… mokytojas. Ar tai suderinama? Ar nėra sudėtinga dirbti su vaikais? Ar žmogui, linkusiam į filosofinius apmąstymus, nėra sunku su moksleiviais?
– Oi, taip, čia visai kas kita, man viskas „žiauriai“ nauja (juokiasi). Studijuojant filosofiją 95 proc. laiko – prie knygų ir su savimi. Vienas atsikeli, vienas mokaisi, vienas būni. O čia… Čia viskas kitaip. Rytą atsikeliu ir visą dieną tarp žmonių. Vaikai, mokytojai, kambariokai.
Mokykla, pamokos – man dar labai didelis iššūkis su kuriuo tik mokausi susitvarkyti ir susitarti. Nėra gi taip, kad ateini į klasę, duodi užduotį ir tegul dirba. Ypač toks specifinis dalykas kaip etika, tokios pamokos metu reikia išmokti pažinti jausmus, diskutuoti, gražiai tarpusavyje bendrauti. O mano kaip mokytojo pozicija kol kas – išsikovoti pozicijas, kalbu apie drausmę ir vyresniųjų klasių moksleivius.
O pirmieji mėnesiai labai įtempti. Gyvenimas yra apsivertęs aukštyn kojomis. Nesu studijavęs pedagogikos, visi kartai šioje profesijoje, man dabar pirmi. Kiekviena situacija nauja. Aš gi daug ko nežinau. Ir labai įdomu buvo su mažaisiais. Pavyzdžiui: „Mokytojau, o kur čia dabar geriau užrašyti savo vardą? Viršuje, ar čia žemiau?“. O varge, „Na, gi kur nors“ – toks pirmas man į galvą šovęs atsakymas, tiesiog užrašykit (juokiasi prisiminęs pirmų dienų įspūdžius).
Man gal sudėtingiausia priprasti prie ištisinio, nenutrūkstančio ir labai intensyvaus socialinio gyvenimo. Dabar didžiąją dienos dalį mane supa žmonės. To anksčiau mano gyvenime nebuvo.
– Dėstote 2–8 klasėms. Su kuriais lengviausia rasti bendrą kalbą?
– Kiekvienoje klasėje – skirtingi vaikai. Žinoma, su aštuntokais daugiausia kyla drausmės problemų. Būna, kad ateinu ir nežinau ką daryti. Etikos pamoką daugelis supranta kaip nieko neveikimo discipliną. Tačiau negali sakyti, kad tai pikti, neatsakingi vaikai, tikrai ne. Yra gabių, žingeidžių vaikų. Aštuntokai vis nori ir bando sužinoti kiek tu leisi, kada bus pasakyta STOP. Su mažesniaisiais paprasčiau. Tačiau per 3 pirmuosius darbo mėnesius jau maždaug žinai, kiek kuriam ir ko reikia.
– O kaip ilsitės? Kaip atitrūkstate nuo šurmulio, nuo galvoje susikaupusio triukšmo?
– Pirmiausiai tai ilsiuosi tik įlipęs į autobusą, važiuodamas namo (Linas gyvena Viduklėje su kitais projekto „Renkuosi mokyti“ dalyviais). Taip, būtinai einu pasivaikščioti, jei tik yra laiko. Parvažiuoju namo į Vilnių. O kai labai prireikia grįžti į komforto zoną – pasineriu į filosofinių knygų skaitymus.
– Ar Jums patinka pedagoginis darbas?
– Hmm… Taip, ne, nežinau (nusijuokia), manau, kad dar per anksti kalbėti. Pirmi dveji metai, manau, skirti labiau adaptacijai. Kolegos sako, kad viskas bus gerai. Kai susitvarkai, kai jauti, kad pavyko pamoka – tikrai „faina“. Ir projekto organizatoriai matyt ne be reikalo pasirinko dviejų metų laikotarpį. Pirmi metai kupini streso ir pažinimo džiaugsmo, antri – skirti suvokti, ar gebi dirbti su vaikais.
– Ar jaučiate iš mokinių grįžtamąjį ryšį?
– Taip, tik gal ne pamokų temomis. Yra moksleivių su kuriais jau užsimezgė draugystė. Mane labiausiai mėgsta pradinukai (šypsosi). O pamokose dar visko būna, aš dar pats jaučiuosi įsitempęs. Ateini į pamoką, žinai ką turi išdėstyti, o vaikų akyse matai, kad jie tikrai to nenori. Dar tik mokausi juos sudominti. Aš gi neturiu pedagoginio išsilavinimo, nežinau kažkokių subtilybių, visas situacijas sprendžiu čia ir dabar, remdamasis tik savais gebėjimais.
– Kaip sekasi bendrauti su kolegomis? Ar padeda „žaliam“ mokytojui adaptuotis, ar pasidalina patarimais?
– Šiame etape aš ženkliai geriau jaučiuosi įsiliejęs į kolektyvą nei į patį darbą (vėl nusijuokia). Kolektyvas be galo draugiškas, palaikantis, besirūpinantis. Pačioje pradžioje jie man labai padėjo. Ateina paklausia kaip sekasi, pataria, pasiūlo, paskatina. Kalbant apie mokytojų komandą, jaučiuosi „žiauriai“ patenkintas, kad patekau į Raseinius.
– Vilnius, Danija, Vokietija, Jungtinės Karalystės. Ir Raseiniai. Ausyse „necypia“ nuo ramybės?
– Ne, tikrai ne. Ir aš net ne Raseiniuose, o Viduklėje gyvenu (skambiai nusijuokia ir susimasto). Na, yra pliusų yra minusų. Tikrai negaliu pasakyti, kad Vilnius man labai patrauklus miestas, dėl triukšmo, dėl chaoso, baisių pastatų ir esančios „chaltūros“. Aišku, ten pilna kokybiškų kultūrinių renginių, daug įvairiausių pramogų. O žinote ką pastebėjau? Kad Raseiniuose beveik nėra mano bendraamžių. Nuvažiuoji į Kauną, Vilnių, Klaipėdą, atrodo, kad visi jauni žmonės ten išsikraustę.
Na, o Kopenhaga mane gerokai palepino. Tai miestas, kuris gyvena 100 m. į priekį, jis labai patogus ir komfortiškas. Tačiau tie dveji metai Raseiniuose. Na tikrai negalvoju, kad jie man bus kančia, kad net pasišokinėdamas, pasibaigus projektui, „šausiu“ atgal į Vilnių. Man maži miesteliai yra patogūs. Nejaučiu, kad man šita vieta būtų per maža.
– Ar nebuvo tokios dienos, kada pasigailėjote „įsivėlęs“ į projektą „Renkuosi mokyti“?
– Būna. Tada prisimenu filosofijos studijas, kada irgi iškildavo klausimas, ką aš čia darau. O dabar aš suvokiu, kad tai tik pradžia. Yra šauni, palaikanti komanda. O tų egzistencinių pamąstymų, ką aš čia darau, visada būna ir dar bus. Gerai prisimenu, kai pradėjau studijuoti užsienyje, nemokėjau gerai rašyti rašinių anglų kalba. Buvo ir pikta ir liūdna. Ir ką? Sėdėjau, mokiausi ir prašau – baigėsi viskas sėkmingai. Studijos baigtos. Taip bus ir čia. Nesu gi pats kvailiausias. Tačiau, taip, kiekviena diena man lyg egzaminas.
– Gal jau esate girdėjęs, ką šnibždasi mokiniai apie jus?
– (Susimąsto). Kad gal ne. Nors tiesa, rugsėjo mėnesį aš visiems buvau „fainas“, naujas, jaunas, įdomus mokytojas. Na, bet man pačiam pirmos savaitės buvo tokios chaotiškos! Tikrai nežinau, ką vaikai galvoja. O tiems kurie džiaugėsi mano nauju veidu aš sakiau: „Palaukit atsiskaitymų, o tada ir matysim“. Vaikai įsivaizduoja, kad jaunas mokytojas „arčiau“ jų, suteiks daugiau laisvių, bus galima pamokų metu ir savus reikalus sutvarkyti. Tačiau mokykla – ne cirkas. Vaikai čia ateina mokytis, o mes mokyti. Labai noriu ir tikiuosi, kad kuo toliau tuo geriau man seksis pažinti mokytojo profesijos subtilybes.
Straipsnis publikuotas http://raseiniunaujienos.lt/2017/11/22/issukis-po-filosofijos-studiju-mokyti-vaikus/
