Vytautai, papasakok kaip atsidūrei „Renkuosi mokyti!“?
Mano kelias iki mokyklos iš tiesų nebuvo labai tiesus. Kai stojau į mokyklą, net nebuvo minčių būti mokytoju. Norėjau uždirbti daug pinigų, kad galėčiau laimingai gyventi, tad stojau į verslo vadybą. Bet tiktai universitete supratau, kad verslo studijos iš tiesų man nepatinka. Man nėra įdomu parduoti daug Ferrari, uždirbti šešiaženkles sumas ir sugalvoti, kaip valdyti žmones, kad jie dirbtų mano sugalvotai idėjai. Iš tiesų, universitete man sunkiai sekėsi vis su verslu susiję dalykai, bet pajutau meilę matematikai. Turėjau kelis matematinius modelius ir supratau, kaip mane džiugina ta matematika. Bestudijuodamas važiuodavau dirbti į vaikų stovyklas ir ten labai smagiai leisdavau laiką su vaikais. Pajutau, kad jeigu stovyklose visiems galėčiau pasakoti apie matematiką, tai būtų labai smagus užsiėmimas. Tada ir supratau, kad čia yra mokytojo darbas, matematikos mokytojo darbas.
Vieną iš vasarų išgirdau, kaip kolega užsiminė apie programą „Renkuosi mokyti!“. Pasidomėjau ja ir kai tik atsirado galimybė, tą patį vakarą užpildžiau anketą. Buvau įsitikinęs, kad pateksiu. Taip ir atsitiko ir po studijų atsiradau Tauragėje.
Kokia buvo pradžia mokykloje?
Atvykęs į Tauragę, dar prieš susitikdamas su vaikais, galvojau, kad aš, baigęs tokią nuostabią mokyklą, universitetą Anglijoje, vienerius metus stažavęsis Malaizijoje studijų, esu pats šauniausias žmogus pasaulyje ir būsiu pats šauniausias matematikos mokytojas Lietuvoje. Iš tiesų taip galvojau. Kai susidūriau su vaikais, supratau, kad gal nebus taip paprasta. Ta patirtis iš pradžių nebuvo lengva, bet kartu ji buvo labai tikra, labai ugdanti mane. Supratau, kad gal aš nesu toks nuostabus, koks galvojau, kad esu. Supratau, kad galbūt iki šiol buvau aplinkoje, kur mane visi nuolatos liaupsino. Tada ir tai aplinkai pasijaučiau dėkingas, pagalvojau, kad gal ir aš galiu būti tas žmogus, kuris giria kitus, džiaugiasi kitais. Visame tame, toje pakankamai nelengvoje pradinėje patirtyje aš radau prasmę, džiaugsmą ir tikrai nesigailiu.
Kokie yra šiuolaikiniai vaikai?
Dabar man atrodo, kad raktas į vaikų širdis yra parodyti, koks pats esi netobulas, ir taip leisti vaikui lengviau priimti savo netobulumą. Kad jis ramiau jaustųsi būdamas savimi, darydamas klaidas, nežinodamas ką pasakyti, nežinodamas kaip sureaguoti, nežinodamas ką jis jaučia savyje. Parodyti vaikams, kad tu esi toks pats: silpnas, nežinantis, pasimetęs. Kaip bus po metų, aš nežinau, nes suvokimas apie mokymą tikrai keičiasi ir tai yra labai įdomu.
Tavo nuomone, kodėl verta dalyvauti programoje?
Man atrodo, vertinga ateiti į mokyklą kiekvienam žmogui. Jei žiūrėtume iš visiškai egoistinių paskatų, tai yra viena paklausiausių profesijų Lietuvoje ir pasaulyje, gal ne dabar, bet po 5-7 metų tikrai bus. Galima daugybę mūsų atliekamų darbų pakeisti robotais, aš tikrai matau, kaip tai vyksta. Labai sunkiai pavyktų išugdyti, kad mano matematiniai gebėjimai būtų geresni nei kompiuterio. Bet kaip mokytojo, aš manau, kad dar daug metų kompiuteriai manęs neaplenks, aš būsiu paklausus, vertingas visuomenei žmogus, kuris gali dirbti su vaikais. Užtikrinta ateitis yra tai, kas gali pastūmėti iš egoistinių paskatų eiti dirbti į mokyklą. O altruistinės paskatos eiti į mokyklą – man atrodo, jų yra daug: darbas yra įdomus, kasdieną tu naujai mąstai, susiduri su kitomis problemomis, kurias tu nežinai kaip spręsti. Tai yra labai įdomu.
Kas tau buvo „Renkuosi mokyti!“?
„Renkuosi mokyti!“ manim tikėjo ir aš išaugau į mokytoją, kuris dabar tiki vaikais.
Spauskite ant paveikslėlio ir žiūrėkite video pokalbį su Vytautu:
