Esi pirmų metų alumnė, papasakok, kas pasikeitė Tavo gyvenime? Ką šiuo metu veiki?
Gyvenu labai įdomiai ir intensyviai. Šiuo metu mokau devintokus anglų kalbos ir esu klasės auklėtoja Pažinimo medžio mokykloje, o nuo spalio 10 d. – dar ir pagrindinės mokyklos vadovė Gedimino miesto mokykloje. Nors šios pareigos skamba prašmatniai, iš tiesų kartu su mokyklos komanda dar esame tame etape, kai planuojame ir ruošiamės, kad nuo ateinančių metų rugsėjo 1 d. Gedimino miesto mokykloje galėtų mokytis jau ir penktokai bei šeštokai.
Kaip nusprendei po sėkmingos patirties versle ateiti į švietimą? Kas Tave paskatino?
Matyt, man sekasi – aš mėgau savo darbą visada. Dirbau reklamoje, ryšių su visuomene ir komunikacijos srityje tuo metu, kai daug šių sričių dalykų dar tik radosi Lietuvoje, kai mokėmės ir dalyko, ir praktikų, ir tuo pačiu dalyvavome kuriant taisykles, kaip industrija turėtų elgtis. Vėliau, dirbant didelėse valstybės valdomose įmonėse jų (ir pačių sričių) strateginio perorganizavimo etapais man vėlgi sekėsi – dirbau komandose su labai įdomiais, patyrusiais ir reikliais žmonėmis, dalinausi savo patirtimi ir mokiausi iš jų. Turėjau galimybę prisidėti prie strateginių valstybės projektų, reikšmingų pokyčių, turinčių įtakos procesams, keičiantiems mūsų visų galimybes ir svarbiausia – požiūrį į tai, ką kuriame, ką galime kurti ir planuoti, ir kaip elgiamės, kokiomis paskatomis remiamės.
Darbo prasmingumas man visada buvo svarbus kriterijus renkantis, ką veiksiu. Suprantama, mes visi keičiamės, ir su laiku skirtingi dalykai gali pasirodyti mums labiau ar mažiau prasmingi. Mokytojo darbas man atrodė pati svarbiausia profesija valstybėje nuo tada, kai iš viso pradėjau apie tai galvoti, nors mokyklą baigusi nesvarsčiau galimybės mokytojauti. Vis tik prasmės paieškos atvedė iki mokyklos ir programos „Renkuosi mokyti!“, o baigus programą ir kurį laiką vėl galvodama apie galimus pasirinkimus, apsisprendžiau, kad mano vieta kol kas mokykloje.
Ko tikėjaisi atėjusi į mokyklą ir ką radai?
Neturėjau jokių lūkesčių, todėl negalėčiau sakyti, kad kažkas būtų ypatingai nustebinę ar nuvylę. Gana greitai pamačiau, kad mokykla, kaip ir bet kuri kita didesnė organizacija, yra tokia pat įvairi, prieštaringa, kūrybinga, pavargusi, fragmentuota, ieškanti ir viltinga, kaip mes visi, kaip pati visuomenė. Buvo įdomu ir nebūtinai paprasta savo kailiu patirti mokytojo darbo intensyvumą. Pamatyti, kokie įvairūs žmonės dirba mokykloje; kaip veikia mokykloje tie patys darbo organizavimo procesai, kurie būdingi visose organizacijose. Žodžiu, mokykloje pamačiau dar vieną valstybės veikiamą (valdomą ir planuojamą) sritį, kuri taip pat patiria reformą po reformos, ir kuri gyvena ir nesugriūna nepaisant reformatorių klaidų ar pergalių.
Kas įkvepia ir laiko būti mokykloje?
Santykis, kuriamas su vaikais ir kolegomis, ir su niekuo nepalyginama grąža, kurią iš to kasdienio santykio gauni. Tikėjimas ir žinojimas, kad prisidedi prie kūrimo, prie augimo ir gerėjimo.
Kokį vieną dalyką švietime/mokykloje norėtum pakeisti?
Ką tikrai norėčiau panaikinti – tai normatyvinį vertinimą ir pažymius, kuriuos taip sureikšmina beveik visi tėvai ir dėl kurių pergyvena beveik visi mokiniai. Ką reikia pakeisti – padvigubinti mokytojų atlyginimus nuo rytojaus. Ir pamatysim, kiek daug šviesių, nuoširdžių, atsidavusių, protingų, jautrių žmonių ateis į mokyklas. Nė vienas žmogus neatėjo ir neateina į mokyklą dėl atlyginimo. Ir vis tik jei matai, kad tavo uždarbis neleidžia net svajoti apie atostogas su šeima užsienyje, nuosavą būstą ar tiesiog kokybišką laisvalaikio pramogą, kuri neapsiribotų miestelio ledų švente ar Kalėdinės eglės įžiebimu, tai skaudama širdim renkiesi kitą darbą, iš kurio pragyventum. Nemalonu, kai net suprasdami švietimo darbuotojų pajamų skurdą valdininkai nesibodi veidmainiškų kalbų apie profesijos prestižą.
O kokį dalyką norėtum atnešti į visas Lietuvos mokyklas?
Daugiau pasitikėjimo mokytojais. Kiekvienas mokytojas ateina į mokyklą dirbti su vaikais todėl kad nori, moka ir myli šitą darbą. Norėčiau, kad mūsų mokytojai būtų įgalinti, kad jie turėtų laisvę rinktis metodus bei priemones, galimybę konsultuotis, kai jiems to reikia, laiko atsikvėpti, pergalvoti ir pasidalinti su kitais patirtimi, o po to – vėl grįžtų į mokyklą dirbti su vaikais. Norėčiau, kad niekas neturėtų bėgioti tarp dviejų ar trijų mokyklų ne todėl, kad patys taip nori, o todėl, kad kitaip neišgyventų. Norėčiau, kad pavargę nuo darbo jie turėtų ir noro, ir jėgų, ir resursų pailsėti, padaryti pertrauką, vėl prisiminti, kodėl jie myli savo darbą, ir vėl grįžtų į mokyklą, kurti geresnio pasaulio. Nes jie tai daro. Nepaisant visko.
Pasitikėdami mokytojais mes ir vaikus mokome pasitikėjimo. Tik laisvas žmogus gali auginti laisvą. Tik kurdami pasitikėjimu ir lygiavertiškumu grįstus santykius mokykloje mes galime to mokyti vaikus.
Ačiū, Vilija, už pasidalinimą ir sėkmės veiklose!
