Pokalbis su trečiosios kartos „Renkuosi mokyti!“ alumnu Tomu Pėžaičiu apie matematiką, mokinius ir pasirinkimą būti mokytoju. Tomą kalbino žurnalistė Sigita Zumarytė/ELTA
Tomas Pėžaitis yra mylimas daugelio moksleivių, ir ne tik šios mokyklos. Būti matematikos mokytoju jis sako apsisprendęs iš karto po studijų. Dalyvavo programoje „Renkuosi mokyti!“. Nors dirbti nėra lengva, šio prieš kelerius metus padaryto pasirinkimo jis sako nesigailįs. Pasak T. Pėžaičio, norint šiandienos moksleivį gerai išmokyti matematikos, reikia ne tik keisti programas, mokymo metodus, sumažinti tempą – reikia atiduoti širdį.
Kaip jums atrodo, kodėl blogėja moksleivių matematikos rezultatai?
Pradėti norėčiau nuo to, kas lemia rezultatus. Vienas iš tų dalykų yra mokinio motyvacija. Ją daugiausia lemia tėvai. Labai svarbu, kad tėvai savo vaikui skirtų dėmesio, drąsintų, skatintų mokytis. Toks elgesys gali labai teigiamai paveikti. Tėvų spaudimas, nepamatuoti lūkesčiai, kritikavimas veikia priešingai – vaiko motyvacija krinta, įtampa didėja. Vaiko motyvaciją, kas be ko, veikia ir mokytojai. Jei mokytojas su mokiniu kalbasi, jam asmeniškai skiria laiko, pataria – motyvacija didėja. Aš per pertraukas skiriu laiko ir aiškinu mokiniui tuos dalykus, ko jis nesuprato per pamoką. Taip pat manau, kad mokinių motyvaciją mokytojas kelia gebėjimu prisitaikyti prie dabartinės jų kartos, prie technologijų kartos. Dažnai manęs mokiniai klausia: ar mes esame kitokie, nei mokiniai, kurie buvo prieš 10 metų ir anksčiau? Aš sakau: ne, jūs esate tokie patys, tik augate kitokioje aplinkoje. Kiek dabartinė technologijų aplinka turi įtakos matematikos mokymuisi? Technologijos iš principo yra geras dalykas, jų pagalba daug greičiau nudirbame daug darbų. Tačiau mokymosi procese jos neretai atlieka meškos paslaugą. Informacijos lavina dabar yra didžiulė, įpratome tiesiog „skrolinti“, skaityti bet ką, užkimšti savo galvą. Jei ir bandome atsirinkti, ką skaityti, ką žiūrėti, tai kol atsirenkame – pavargstame, užkemšame atmintį nereikšmingais dalykais ir galiausiai net nebeatsimename, ką skaitėme. Mokiniai nuo to yra pervargę. Suprantate, matematikai reikia šviesios galvos, o šiandienos mokinių galva yra prikimšta, jie pervargę nuo informacijos gausos. Mokantis matematikos reikia struktūros, gebėjimo planuoti, susisteminti ir apdoroti gaunamą informaciją. Mokiniams tai labai sunkiai sekasi, jie stokoja mokėjimo mokytis.
Ką reiškia mokėti mokytis?
Mokytis mes mokomės visą gyvenimą. Pagrindiniai dalykai yra išmokti iš informacijos gausos atsirinkti svarbiausius dalykus, juos susisteminti. Nors vadovėliuose svarbiausia informacija būna paryškinta, įrėminta, bet šiuolaikiniams mokiniams su tuo susidoroti yra sudėtinga, nes informacinėje erdvėje dabar daug kas yra ryšku, paryškinta. Šiais laikais mokytojas yra skirtas tam, kad padėtų mokiniui išmokti informacijos lavinoje rasti reikiamą informaciją ir ja pasinaudoti.
Daugelis moksleivių skundžiasi, kad mokykloje matematikos juos moko per sudėtingai. Kaip jūs tai paaiškintumėte?
Pirmiausia mokytojams reikia pasižiūrėti į save ir suprasti, kad šiuolaikiniai vaikai auga kitokioje aplinkoje. Jei per pamoką tik rašoma ant lentos ir mokiniai priversti būti tik pasyviais klausytojais, jiems nuobodu, neįdomu ir atrodo per sudėtinga. Dabartiniai mokiniai yra nekantrūs, jie nori veikti čia ir dabar. Ne paslaptis, kad būna mokytojų, kurie moko labai sausai ir akademiškai. Šiais laikais mokiniui tai iš karto sukelia atmetimo reakciją. Matematika – labai rimtas mokslas. Ar matematikos mokytis gali būti smagu? Be abejo, gali būti smagu. Tačiau mes neturime orientuotis vien tik į tai, kad kiekvieną matematikos pamoką būtų šou. Mokiniai turi suprasti, kad mokslas yra rimtas dalykas, jis kartais būna ir nelabai įdomus, ir „užknisantis“, bet įveikus sunkumus, jaučiamas pasitenkinimas. Mokytojas ir mokinys vienas kitam turi jausti pagarbą. Taip, aš kartais darau tokių „fun“ pamokų. Tačiau būna pamokų, prieš kurias mokinius iš karto nuteikiu, kad bus nelengva, ši tema sunki, reikės dirbti.
Daug moksleivių sako, kad jiems labai padedate išmokti matematikos. Kokia jūsų darbo paslaptis?
Labai sunku apie save kalbėti, bet pabandysiu… Nežinau ar tai paslaptis, turbūt ne paslaptis, jau minėjau, kad mokymas turi prasidėti nuo ryšio. Jei mokinys ir mokytojas vienas kitu pasitiki, tada ir tas mokymo procesas yra visai kitoks, daug kokybiškesnis. Kai tik pradėjau dirbti mokytoju, iš pradžių mokiausi valdyti klasę. Kai tai perpratau, perėjau prie individualaus santykio su moksleiviu. Mokau susidėlioti mokymosi planą, struktūros, uždavinių sprendimo strategijos. Taip pat mokinius mokau neišsigąsti ilgos uždavinio sąlygos, ją po truputį „karpyti“ ir spręsti etapais. Man norisi kurti lengvą, be streso atmosferą, regis, pavyksta. Šie maži žingsneliai ir duoda kokybę.
Ar nesigailite, kad pasirinkote mokytojo profesiją?
Tikrai nesigailiu. Pagrindinis kriterijus, kai rinkausi profesiją, man buvo, kad mano darbas būtų prasmingas. Dirbdamas mokytoju aš jaučiu prasmę. Aš mokiniams drąsindamas sakau, tikrai taip ir galvoju: jūs, kad ir kaip kai kam nesisektų ta matematika, esate mūsų ateitis, Lietuvos ateitis, jūs ją kursite. Taigi, ir aš dirbdamas mokytoju tam tikra prasme prisidedu prie Lietuvos kūrimo.
Nuotr. D. Labučio/ELTA
