Išlydėdami „Renkuosi mokyti!“ dešimtą kartą (RM10) į alumnystę, kalbamės su Asta Vainore, kuri Klaipėdoje „Varpo“ gimnazistus moko lietuvių kalbos. Asta atskleidė, kad ir pasibaigus 2 metams, ji ir toliau liks dirbti šioje mokykloje.
Prisimink save lygiai prieš du metus – kai buvai praėjusi atranką ir buvai kelionės į mokyklą pradžioje. Kokie buvo Tavo lūkesčiai, viltys, svajonės?
Labai džiaugiausi, man tai buvo didelis asmeninis įvertinimas. Tai, kad įveikiau atranką man suteikė pasitikėjimo savimi, pozityvumo. Dirbti mokykloje norėjau seniai. Šį etapą prisimenu kaip labai įkvepiantį, labai laukiau rugsėjo. Skaičiau psichologines knygas, ruošiausi. Dabar suprantu, kad kiek naiviai, buvo nemažai iliuzijų. Tikėjausi, kad įgyvendinsiu kardinalius pokyčius, kad mokiniai labai mokysis, jiems bus labai įdomu (juokiasi). Būti mokytoju – ir tada, ir dabar – man didelė garbė.
Esu dviejų vaikų mama, todėl tą laiką prilyginčiau nėštumui – nekantriai lauki, žinai, kad viskas stipriai keisis. Be galo nori rūpintis žmogumi, kurio dar net nepažįsti. Ir tuo pačiu tai didelė nežinia – negali nuspėti, kaip viskas bus.
Kaip trumpai apibūdintum 2 metus RM programoje?
Šie dveji metai buvo didžiulė emocijų karuselė. Daug buvo nusivylimo, realybės suvokimo, lūkesčių mažinimo. Tuo pačiu buvo labai daug asmeninio augimo. Kartais galvoju, kad per du metus gavau daugiau, nei daviau. Nors daviau tikrai daug. Gavau labai daug bendravimo, ryšio su žmonėmis, grįžau į mokslo pasaulį. Įgavau pasitikėjimo savimi, atradau ir lyderystę savyje. Tai buvo du pokyčio metai manyje – tiek asmenine, tiek dalykine puse.
Darbas mokykloje. Jei pildytum pliusų ir minusų lentelę – kaip ji atrodytų?
Dabar suprantu, kad buvimas mokykloje visiškai nepatogus, labai dinamiškas. Mokiniai ne visada nori daryti tai, ką jiems siūlau. Pavyzdžiui, neperskaito knygos. Tada tenka išgyventi sunkesnį laiką. Krūviai tikrai dideli, ypač pradedančiajam mokytojui, kuris siekia kruopščiai ir kokybiškai pasiruošti pamokoms.
Kita vertus, mokykla kuria daug galimybių tobulėti, niekada nesustoti, nepavyksta užsibūti viršūnėje. Mane labiausiai džiugina santykis su žmonėmis, ypač su mokiniais. Būna parašo, sako, kad nori tiesiog susiskambinti, pasikalbėti. Tokie dalykai padeda suvokti, kad prasmė slypi ne tame, kad jie išmoks sudėti nosines ten, kur reikia, o kad jie turės žmogų, su kuriuo gali pasikalbėti. Man taip pat svarbus ryšys su kolegomis. Tikra dovana, kad kolektyve turiu du RM žmones.
Kokią pamoką išmokai kaip žmogus, ne mokytoja?
Išsiugdžiau kantrybę. Išmokau nekelti per ne lyg didelių lūkesčių, imu suprasti, kad ne žmonės aplink yra kažkokie netobuli, ne tokie, kokius aš įsivaizduoju, o tiesiog mano lūkesčiai per dideli.
Pats geriausias, man suveikęs patarimas, kurį išgirdau dar vasaros mokykloje, buvo Aušros Kurienės patarimas – ji sakė „Nesusireikšminkit“. Ši rekomendacija lydi mane visus šiuos metus. Tikrai dažnai kyla noras susireikšminti, pabūti auka – aš tiek dariau, o niekam nereikia. Arba mokiniai nusijuokia per pamoką, ir atrodo, kad čia iš manęs. Bet juk visa tai visai ne apie mane.
Kokia Tavo svajonių mokykla?
Svajonių mokykla yra ten, kur yra stipri bendruomenė. Ten kur pasitikėjimas, kur žmonės nori veikti – nori mokytis, nori mokyti, nori švęsti. Daryti dalykus iš širdies.
Norėtųsi daugiau vientisumo, vienybės tarp mokytojų. Norėtųsi, kad mokytojai, turintys daug patirties daugiau dalintųsi ir nenustotų patys keistis, tiesiog bendradarbiavimo.
