Konferencijoje „Mokyklos (ne)standartas“ pasakojimu apie pokyčius mokyklos praktikoje dalyvaujant „Renkuosi mokyti!“ programoje pasidalino Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Aldona Gailienė.
Laukdama naujo mokytojo dalis bendruomenės jo laukė ir pokyčius vertino teigiamai, kita dalis abejojo būsimojo mokytojo sugebėjimais, bet turbūt didžioji dauguma norėjo naujovių, todėl buvo nuspręsta projekte „Renkuosi mokyti!“ dalyvauti. Tyrimo rezultatai parodė, kad ne visada vaikams patinka tai, ką pedagogai jiems duoda – jie turi savo lūkesčių. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl mokyklos bendruomenė nusprendė dalyvauti projekte. „Be to, buvome girdėję anksčiau projekte dalyvavusių mokyklų bendruomenių pasakojimų, kurie paskatino prisijungti. Supratome, kad patyriminis mokymas yra itin vertingas – vaikai turi suprasti, patirti patys. Mokėjimas mokytis – svarbi vertybė: ne formulės, datos, o mokėjimas gyventi pasaulyje, kuris nuolat keičiasi. Kolektyve teko daug kalbėti apie tai, kad kiekvienas vaikas yra kitoks. Gal jis nemoka dainuoti, bet moka aukštai iškelti koją, o jei nesiseka matematika, gal moka gražiai piešti? Mokytojas turėtų pastebėti kiekvieno vaiko gebėjimus ir norus“, – kalbėjo A. Gailienė.
Tikėti tuo, ką darai
Progimnazijos projekto idėja buvo ta, kad vaikai, mokydamiesi ir mokydami kitus, išmoksta geriausiai, t. y. paremta mentorystės principu. Mentoriais tapo ir pedagogai, ir vaikai. Mokykloje vyko daug pokyčių, vestos 24 atviros pamokos, naudojant aktyviuosius mokymosi metodus, mentorystės principą, buvo organizuojama daug renginių, tėvai įtraukti į mokyklos veiklą, sukurtas mokytojų klubas, kuriame buvo aptartos sėkmės ir nesėkmės. Didžiausia sėkmė ir pamoka yra „Renkuosi mokyti!“ mokytoja Inga, kuri į mokyklą atnešė vaikų pasitikėjimą, padėjo komandai neišklysti iš kelio. „Matydami, kaip jai sekasi, supratome, kad ji eina teisingu keliu, o mes sekame iš paskos“, – sakė pranešėja.
Progimnazijos direktoriaus pavaduotoja pasakojo: „Mūsų mokiniai savo įstaigoje vedė 98 pamokas. Vėliau mus pradėjo kviestis į kitas mokyklas – vesti pamokų mažesniems mokiniams, atlikti bandymų. Mokyklų vadovų įtraukimą į šį projektą vertinu teigiamai. Ką galėtume patarti prisijungsiančioms mokykloms? Svarbu sukurti gerą komandą: nuo to, kaip žibės projekto narių akys, priklauso jo sėkmė. Jei netikėsi tuo, ką darai, netikės ir mokytojai. Manau, kad šis projektas vienas sėkmingiausių, kuriuos vykdėme mokykloje.“
Projektas patvirtino, kad pasirinkta kryptis teisinga
Kas pasikeitė po projekto? Mokinių nuomone, mokytojai tapo „kažkokie ramesni“, daugiau ėmė bendrauti kaip lygus su lygiu, kalbėtis, tartis, kas bus veikiama per pamoką. Pamokos tapo įdomesnės, nes mokiniai tapo aktyviais jų dalyviais, o mokyklos kolektyvas – bendruomeniškesnis, labiau įsitraukė į veiklas, buvo įkurtas aktyvių tėvų klubas, tėvai inicijuoja ir įgyvendina įvairias idėjas, domisi, duoda patarimų, ką įtraukti į strategijų planą.
Vaikų, turinčių įvairių sutrikimų, tėvai atsiliepimuose parašė, kad šie pradėjo geriau jaustis mokykloje. Mokytojams pasidarė aiškiau, kad visai vaikai skirtingi (nors, be abejo, tą žinojo ir anksčiau). Stebuklų neįvyko, niekas vizualiai itin nepasikeitė, nors buvo sukurta daug naujų mokymosi erdvių, kurias įvertino mokiniai ir tėvai. Atsirado supratimas, kad einama teisinga kryptimi – iš lėto, ramiai, nes tik ramybėje ir tyloje atsiranda mokymasis – ne triukšme ir lozunguose.
Pasak A. Gailienės, jei mokytojas moka būti orus, išmintingas, laisvas, tokie augs ir vaikai – jie į mokyklą ateina ir išeina, o mokytojas lieka, todėl svarbu investuoti į pedagogų mokymą. Deja, mokykla yra socialinės struktūros ir valstybės kultūros dalis. Dažnai šios pozicijos ne padeda, o trukdo mokytojui dirbti kūrybiškai. Beveik visi mokytojai yra pajėgūs dirbti, būti atsakingi, bet nuolatinė įtampa, baimė, nesibaigiančios reformos lemia tai, kad jie nepasitiki savimi, todėl negali ir išugdyti pasitikinčio savimi vaiko. Kai tą supras valstybė ir tėvai, mokytojo gyvenimas bus oresnis.
Nebijoti klysti
Renginio pabaigoje pranešimus skaitę ir diskusijoje dalyvavę mokyklų vadovai projekte dar tik dalyvausiančioms mokykloms linkėjo nebijoti klysti, „belstis į duris ir langus“, ieškoti kontakto, nes tie, kurie ieško, griūna, keliasi, taisosi, yra tie, kurie visus veda į priekį. Iš blogiausių ir geriausių situacijų galima išeiti, jei žmonės kalbasi ir kažką kartu daro. „Mes, dalyvavusios mokyklos, padėsime, bendradarbiausime. Jei svarstote, ar verta „prasidėti“, galime paliudyti, kad taip. Kartais tenka sulaukti klausimų: „Kaip jūs nebijote, jie ne specialistai, ne pedagogai?“ Tereikia pasitikėjimo – tie žmonės turi stiprią motyvaciją ir norą būti mokykloje. Galimybė augti su jais mus taip pat iš naujo augina“, – patirtimi dalijosi mokyklų atstovai, kvietė kolegas burtis į programos alumnų klubą, linkėjo nebijoti jaunų mokytojų, drąsiai mokytis iš jų.
„Renkuosi mokyti!“ kviečia prie programos jungtis naujas mokyklas ir dalyvius. Mokyklos užpildyti paraišką gali čia, „Renkuosi mokyti!“ kandidatų anketas rasite čia.
Straipsnį parengė Dovilė Šileikytė, „Švietimo naujienų“ korespondentė. Skaitykite daugiau: http://www.svietimonaujienos.lt/kaip-uzsikresti-tikejimu-vaiku/