25-erius metus vienuolyne praleidęs ir 15 metų su paaugliais dirbęs Michel de Meulenaer nebežinojo, kokiu keliu pasukti nusprendus iš jo išeiti. Vienos draugės atsiųsta nuoroda į „Renkuosi mokyti!“ atranką galiausiai atvedė Michel į mokyklą – tapti etikos mokytoju.

Kokią etiką jis pamatė klasėse, kur, anot jo, slypi tikrasis pokytis švietime ir kodėl žmogiškumas mokykloje toks svarbus – apie tai tolesniame pokalbyje.

Koks buvo tas pirmasis susitikimas su mokykla?

Manau, kad pradžioje vaikams atrodžiau keistas. Kažkoks užsienietis, kalbu su akcentu, neturiu jų žargono, po truputį kūriau savo etikos pamokų ir vertinimo sistemą, kuri tiek man, tiek jiems buvo nauja. Kokius du mėnesius žaidėm su jais žaidimą, kai jie spėliojo, iš kur aš. Nesinorėjo jiems iš karto apie save visko atskleisti, norėjosi ieškoti įvairių momentų, per kuriuos galėtume kurti ryšį. Galiausiai, kad esu belgas, jie nugirdo koridoriuje, besišnekučiuojant mokytojoms. (šypsosi)

Kaip radai kelią į „Renkuosi mokyti!“?

Nežinojau, kad atranka į „Renkuosi mokyti“ tokia gili, su daug etapų, bet jau po pirmo „gyvo“ etapo supratau, kad man čia patinka. Pasirodė, kad žmonės čia idealistai gerąja prasme – linkę į pozityvų pokytį, myli vaikus ir apskritai švietimą. Pajutau, kad čia galiu rasti prasmę ir aš, nes programos centre – žmogus, o tik paskui visa kita.

Paauglių pasaulis man nebuvo svetimas, bet mokykloje viskas pasirodė kitaip. Nesvarbu, kaip kas tave bandys tam ruošti, bet naujai atėjus į mokyklą tau vis tiek bus šokas. Prisidėjo ir tai, kad aš pats mokyklą baigęs Belgijoje, todėl nežinojau, kaip atrodo Lietuvos švietimo sistema.

Kad ir elektroninis dienynas – atėjus į mokyklą nieks smulkiai neaiškina, kaip jame viskas veikia. Ir apskritai tas visas popierizmas kėlė manyje priešiškumą. Buvo labai keista, kad rugsėjo pirmąją aš jau turiu pateikti visų metų pamokų planą. Norėjosi susipažinti su mokiniais, suprasti, kas jiems būtų naudinga, ir taip po truputį spręsti, apie ką kalbėsime. Juk etikos pasaulis toks platus. Galiausiai planas pateiktas, o kiek tos pamokos pagal planą… Juk visi žinom, kaip būna su tais planais. (šypsosi)

Jeigu tu žinai, kad kažko nežinai, tai čia dar gali kažko paieškoti, bet kai atsiranda antrojo laipsnio nežinojimas – nežinojimas, ko nežinai – taip darbo mokykloje pradžia ir apsunksta. Ir po dviejų metų manau, kad labai daug dar nežinau. (šypsosi)

Kas atėjus į mokyklą buvo sunkiausia?

Tas ryšio kūrimas, to pradžia. Kol kiti apsipranta, kas tu čia per vienas, kol pats susigaudai, kokio tavęs čia reikia. Kol supranti, kokių poreikių turi vaikai.

Tik atėjęs prižadėjau visiems 330-iai mokinių per du mėnesius išmokti jų vardus, kitaip po kiekvienos klaidos duosiu po saldainį. Su tam tikra pastovia sėdėjimo klasėje sistema man pavyko. (šypsosi)

Kas įdomu, tai kad norėdamas pokyčio pamokų metu, turi pokyčius išgyventi ir viduje. Pavyzdžiui, man teko padirbėti su tikėjimu, kad mokinys daug ką gali padaryti pats. Iš pradžių labai norėjosi, kad visi gautų įskaitas, pasiektų tą patį gerą rezultatą. Bet paskui pamačiau: „Kas iš to, jei per lengva?“.

Tikiu ta mintimi, kad reikia paruošti ne kelią žmogui, o žmogų keliui. Išėjęs iš mokyklos, kurioje viskas per lengva, žmogus realiame pasaulyje patiria šoką.

Iš tikrųjų, juk mokinių nesėkmė labai stipriai paveikia ir mokytojo sėkmės jausmą. Jei jiems nesiseka, tada galvoji – tai kas aš per mokytojas? Gal nesugebu išmokyti.

Būtent. Ir tada norisi pasiduoti, nuleisti rankas ir kartelę. Bet man kaip mokytojui atsilaikius prieš tą jausmą, mokiniams pavyko nuo vos vos šimto žodžių esė pirmąjį pusmetį patobulėti iki kone 250–500 žodžių esė įvairiomis temomis šiandien.

Esė apskritai yra nuostabus dalykas, kuris labai lavina kritinį mąstymą. Man atrodo, kad tai svarbu.

Dar viena svarbi mano nuostata – garsiai džiaugtis sėkmėmis. Mokymosi procese tas tikrų sėkmių užfiksavimas labai daug duoda ir varo į priekį, stiprina ryšį.

Mokykloje tenka nuolat dirbti su savimi. Pavyzdžiui, kai su mokiniais vyksta kokios nors aštresnės situacijos, kurios išbalansuoja abi puses. Tarkime, jaučiu, kad ne šiaip pasakiau mokiniui pastabą pedagogine prasme, bet susinervinau kaip žmogus. Tuomet aš turiu būti tas suaugęs, kuris atstato ryšį. Tai ne vaiko atsakomybė ir galimai jis net neturi kompetencijų tam. Aš turiu būti tas, kuris perlipa per savo jausmus ir parodo, kad tokiu būdu yra atstatomi santykiai. Tuo pačiu vaikui formuojama ir nuostata, kad mokytojas nuo tavęs nenusisuks, nepaliks, nenurašys vien dėl to, kad vienaip ar kitaip pasielgei ar padarei klaidą.

Kalbant apie pokyčius mokyklose – jei galėtum pasirinkti vieną esminį pokytį, kuris pagerintų situaciją, kas tai būtų?

Iki penkiolikos žmonių klasėse vienu metu. Suprantu, kad daug kam tai skamba utopiškai, bet kito kelio iš esmės pagerinti situacijai aš nematau.

Su tokiu kiekiu triukšmo, su kuriuo mokiniai susiduria kiekvieną dieną, aš jau seniai būčiau išprotėjęs. Aš bent galiu pertraukų metu savo kabinete pabūti, o tuose koridoriuose jie kiekvieną dieną daug kartų braunasi vieni per kitus, lyg kova vyksta, net jei tiesiog nori nueiti į tualetą.

Tai aš jiems kartais ir sakau: normalu, kad jaučiatės pavargę, suirzę, nekantrūs ar pikti. Kai nuolat patiriama tiek triukšmo, būtų keista, jei būtų kitaip.

Klasėse sumažinus mokinių skaičių, kiekvienas vaikas būtų matomas, gautų daugmaž po lygiai dėmesio, turint omenyje ir vaikus su specialiaisiais poreikiais. Taip ir mokytojas bendrautų ne prabėgom, ne taip greitai pervargtų, neturėtų pagal kažkokius neapibrėžtus moralinius kriterijus rinktis, kam ir kiek dėmesio jis gali skirti. Dėlioti vaikus pagal prioritetus yra labai skaudus dalykas.

Aš suprantu, ką tai reikštų finansiškai. Skamba kaip didžiulė investicija ir suprantu, kad taip ir yra. Bet jei mes žiūrėtume vertybiškai, ką reiškia ši investicija, tai juk mūsų ateitį. Mažai yra dalykų, kurie visuomenei apsimokėtų labiau.

Filosofas Martinas Buberis, kalbant labai supaprastintai, sako, kad turint gerą tarpusavio ryšį su mokiniu, grįžtamasis ryšys, nepriklausomai nuo formos, kaip jis duodamas, pasieks vaiką ir bus veiksmingas. Ir tai labai siejasi su tuo pokyčiu, apie kurį kalbu – mažiau vaikų klasėse. Kuo mažiau žmonių, tuo daugiau vietos ryšio kūrimui, o tuo pačiu ir kokybiškam atgaliniam ryšiui.

Mokytojai turėtų būti žmogiškumo ekspertai – jautrūs, matantys, girdintys, atliepiantys. Ir kaip tu gali tokiu būti, kai turi per 45 minutes suprasti ir atliepti trisdešimties žmonių poreikius?

Kokiu savo sukurtu pokyčiu džiaugiesi labiausiai?

Man, ypač kaip žmogui iš vienuolyno (juokiasi), labai svarbi įvairaus triukšmo problema mokykloje. Todėl sporto salėje sugalvojau sukurti erdvę, į kurią mokiniai gali ateiti pabūti tyliai: be batų, be telefonų, be namų darbų.

Aišku, kartais jie vis tiek juos daro, bet dabar jau dažnai ateina ir trumpam numigti, ir papiešti, ir paskaityti, o kartais tiesiog pagulėti ir pasižiūrėti į lubas. (šypsosi) Būtų smagu tokioje erdvėje pamatyti ir daugiau mokytojų, galbūt jiems verta sukurti ir atskirą ramybės kampelį. 

O kokį pokytį labiausiai pajutai savyje?

Dabar įėjęs į kabinetą pagaliau savo fokusą aiškiau nukreipiu į tuos, kam dėstau, o ne į tai, ką dėstau, ne į skaidres. Kai stresuoji, viskas nauja, kartais dėmesys nukrypsta ne ten, kur svarbiausia.

O dabar iš tiesų matau, kad svarbiausia yra jie.

Jie veda pamoką. (šypsausi)

Taip, ir dėl jų viskas čia.

Kalbino Kotryna Šeduikytė