„Atkeliaujant į mokyklą, vienas iš mano tikslų buvo vaikus įtraukti į šiandieninio meno lauko stebėjimą. Norėjosi įskiepyti suvokimą, jog „gražu“ yra tik viena iš sąvokų apibūdinti meno kūriniui. Vien tik „gražu“ nekelia klausimų, diskusijos, pasilieka tiesiog subjektyvaus estetinio pojūčio (dažnai riboto) rėmuose. Norėjosi parodyti, jog ne visose galerijose ir muziejuose prie kampo yra prirakinta pikta teta su kryžiažodžiu ar mezginiu, akylu žvilgsniu nužvelgianti kiekvieną įžengusįjį. Jog tai vieta, kur galima klausti, dvejoti, ieškoti sąsajų“, – pasakoja Marija Šnipaitė, septintosios kartos „Renkuosi mokyti!“ alumnė, profesionali menininkė, dirbusi technologijų mokytoja Vilniaus Žemynos progimnazijoje.
Sutelkusi grupelę 5-6 klasių mokinių, Marija su jais porą kartų per mėnesį keliaudavo po Vilniaus galerijas ir muziejus. Kartais patys, kartais vedami gidų, apžvelgė ir aptarė nemažai parodų, savo patirtis užfiksuodami per praktines užduotis.
„Apie ką visa tai? Iš dalies apie šiandieninio meno lauko pažinimą. Bet kartu ir apie mąstymo išlaisvinimą, suvokimą, jog visi matome tuos pačius dalykus skirtingai. Kad meno funkcija nėra tik papuošti sieną. Taip pat apie stebėjimą čia ir dabar vykstančių procesų“, – įsitikinusi Marija.
Ji pasidalino, kaip toks mokymasis ir patirtis, paveikė mokinius, kokių netikėtų atradimų ji patyrė pati.
Pasiekiame tėvus
Mergaitė su tėvais vaikščioja po miestą. Prasukdama pro Šiuolaikinio meno centrą stabteli ir tėvams sako, jog norėtų čia užeiti, sakosi būrelyje girdėjusi, jog toks yra. Mergaitės tėvai čia nė karto nėra buvę. Mama šios avantiūros smagumo nesuprato, sakydama, jog tai tik pinigų mėtymas į balą. Tėtis, berods policininkas, nenorom sutiko nueiti su dukra apžiūrėti parodų. Abu išėjo patenkinti ir gėdino mamą, kad nėjo kartu.
Įgyjame autoritetą
Kartą nusivedžiau vieną klasę į parodą. Klasėje buvo mergaitė, kuri su būreliu jau buvo toje parodoje. Keliaujant per ekspoziciją ir klausantis gido pasakojimo, pastebėjau, jog vaikų būrelis sumažėjo. Peržvelgus salę pastebėjau, jog toji mergaitė tapo antrąja gide, pasakojančia „nenuovokiems“ klasiokams apie skulptūras. Jos laikysena bylojo, jog ši pozicija ją labai džiugina 🙂
Patikime savimi
Lankomės abstrakčios tapybos parodoje. Apžvelgiame darbus, aptariame. Su ekskursijos vadovu pasiūlome tiesiog pasižiūrėti pro langą ir abstrahuoti peizažą. Tiesą sakant, nieko nesitikėjau iš vaikų, įsivaizdavau, jog vis vien medžiams jie pripieš lapus, namai bus su langais. Jiems buvo labai sunku suprasti, jog visa, ką matai aplink, gali būti linija ar dėme, jog nėra spalvos. Viskas tik šviesotamsa ir įtampa tarp linijos, dėmės. O dar lapo formatas kelis kartus didesnis nei jiems įprasta. Bet pamažu jie atsileido ir gavosi dvi valandos tylaus darbo, su dar kiek išlikusiomis iš rūpesčio surauktomis kaktomis. Bet man ramu. Po užsiėmimo nieko neaptarinėjome. Lakoniškai tik: smagu, įdomu. Tik po gero mėnesio paklausiau, ar atsimena, kaip tada piešėme, ar patiko. Pamažu prasidėjo: „Buvo sunku, labai sunku. Nes niekad taip neteko piešti. Bet tam vyrui (ekskursijos vadovui) taip patiko mano darbas!“
Marijos pastabos paraštėse:
„Nors vaikščiojmus po muziejus ir galerijas vėliau apleidome, su vaikais užsimezgė glaudus ryšys“.
„Iš dalies tai man buvo savotiška reabilitacija mokyklinės rutinos atvejais, nes dariau tai, kuo tikiu, ką tikrai žinau ir kas man rūpi. Nebuvau susaistyta programų, klasės valdymo ir kitų mokykliškai ūkiškų reikalų“.
„Palaikymas iš meno institucijų. Ne vienas ten dirbantis žmogus sveikino iniciatyvą, žavėjosi vaikų įžvalgumu ir pastebėjo, jog tokio amžiaus lankytojų pasitaiko retai“.
„Vaikų prakalbinimas ir jų interpretacijos. Vis pagaudavau save galvojant: na kaip čia aš nepagalvojau, o štai penktokas ėmė ir pamatė, pastebėjo, įžvelgė“.
