Besibaigiant mokslo metams, puikus laikas sustoti ir apžvelgti, kur link juda Lietuvos  švietimas ir kokių ateities lūkesčių jam turime. Programos „Renkuosi mokyti!“ dalyvių dešimtoji karta šiemet baigia programą, kurios metu du metus dirbo mokytojais įvairiose Lietuvos mokyklose bei kartu su visa mokyklos bendruomene įgyvendino pokyčio projektus. Visi šios kartos mokytojai, įsitvirtinę ir atradę savo pašaukimą, po programos baigimo tęs darbą Lietuvos mokyklose bei toliau sieks teigiamų pokyčių švietime. Mokytojai paklausti apie tai, kokių visgi pokyčių švietime mums reikia, buvo atviri – pagrindinis mūsų iššūkis yra sukurti stiprią švietimo bendruomenę, turinčią aiškią struktūrą ir vertybes.

Leiskite mokytojams kurti

„Renkuosi mokyti!“ dalyvis, ekonomikos mokytojas Naglis Jonuška pasakoja, kad švietime pasigenda tvarios struktūros, kuri leistų sukauptą teorinių žinių bagažą mokytojams paversti realiais darbais, vedančiais mūsų švietimą į priekį.

„Dar niekada nebuvo tiek padarytų (ir vis dar nuolat daromų) tyrimų, analizių apie edukologiją, mokinio raidą, kompetencijų svarbą, efektyvų lavinimą(si), specialiuosius poreikius ir pan., kiek jų yra dabar. Teorinis žinių bagažas pasaulyje yra milžiniškas ir tik plečiasi, o mokinių gebėjimai, rodos, tik traukiasi. Taip vyksta todėl, kad nėra tvarios struktūros, kuri teoriją ir šviesias idėjas galėtų realizuoti,“ – atvirauja mokytojas.

Pasak jo, mokytojai turi be galo daug potencialo kurti ir turimas idėjas realizuoti, tačiau dažnai juos sustabdo per didelis administracinio darbo kiekis, kuriam reikia skirti didžiąją dalį savo darbo laiko. Todėl pagalba mokytojui yra itin svarbi, norint padėti mokytojui ne tik pildyti dienyną, bet ir atrasti būdų padedančių įtraukti mokinius.

„Kad pokyčiai vyktų ir švietimas progresuotų, mokytojas turi sulaukti realios pagalbos. Kad mokytojas galėtų susitelkti ties kokybe ir realiai įgyvendinti naujoves, jam turi nelikti administracinės naštos. Kaip profesionalų krepšinio komandai vadovauja trenerių štabas, vedinas vyriausiojo trenerio, taip ir mokytojui – lyderiui – turi būti suteiktas „štabas“, t.y. komanda. Mokytojas turi turėti asistentus, kuriems tektų administracinio lygio atsakomybės, nereikalaujančios aukštojo išsilavinimo ir kelių metų darbo patirties,“ – teigia N. Jonuška.

Kaip sako pats Naglis, tai visai nėra nepasiekiama – kitose srityse tai puikiausiai veikia jau ilgą laiką ir tapo įprasta praktika. Chirurgas operacinėje turi keletą asistentų ir slauges, verslo įmonės vadovas turi viceprezidentus, asistentus, administratorius, seimo narys turi padėjėjus. Mokytojui taip pat reikia žmonių, kurie galėtų padėti, asistuoti, mokytis iš lyderio, kad po kurio laiko patys galėtų tapti mokytojais ir vesti į priekį naują komandą.

Žmonių įvairovė – problema ar vertybė?

Švietimo politikos prioritetas jau kurį laiką deklaruojamas, kaip įtraukiojo ugdymo praktikų taikymas. Tai išties džiugina – juk kiekvienas vaikas yra skirtingas, o įtraukusis ugdymas padeda pastebėti kiekvieno poreikius ir juos atliepti. Tačiau mokytojai nuogąstauja – kaip padaryti, jog tai nebūtų tik deklaratyvus pareiškimas, bet iš tiesų veiktų? „Renkuosi mokyti!“ dalyvė, pilietiškumo mokytoja Kornelija Čepytė pastebi, kad švietime kol kas per mažai yra kalbama apie žmonių įvairovę, kaip vertybę, o praktikos mokykloje neatitinka to, apie ką iš tiesų yra įtraukusis ugdymas.

„Be šito, įtraukusis ugdymas ir atvira visiems mokykla yra tik skambūs žodžiai. Daugybė švietimo praktikų vis dar orientuota į tam tikrų standartų atitikimą ir tam tikrų žmonių auginimą. Dažnai žmonių, jų nuomonių ir gyvenimų įvairovė yra tik toleruojama, o ne suprantama kaip stiprybė, kurios pagrindu galime kurti ypatingus dalykus. Net ir pačiose programose socialinio ir kultūrinio „kito“ pažinimui ir supratimui skiriama labai nedaug dėmesio,“ – sako K. Čepytė.

Kita programos dalyvė, prancūzų kalbos mokytoja Milda Klimaitytė antrina ir priduria, jog mokyklose vis dar pasigenda lygių galimybių kiekvienam vaikui.

„Manau, kad vis dar trūksta lygių sąlygų mokiniams iš skirtingų socialinių aplinkų ar turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių. Mokiniai niekada neturėtų jaustis atstumti ar išskirti dėl jam, kokybiškam mokymuisi, reikiamų sąlygų, deja, tokia atskirtį mokyklose vis dar pastebiu,“ – dalinasi M. Klimaitytė.

Kalbėdama apie sprendimo būdus K. Čepytė užsimena, kad čia visuotinis bendruomenės susitarimas yra pamatas tolimesniems veiksmams, be kurio siekti realaus įtraukiojo ugdymo taikymo švietime gali būti be galo sunku.

„Man atrodo, pradžių pradžia yra supratimas ir susitarimas švietimo bendruomenėse, kad žmonių įvairovė nėra problema, o vertybė. Tik tada galime judėti ne deklaratyvaus, o tikro įtraukiojo ugdymo link, – sako mokytoja.

Vizija įtraukianti kiekvieną vaiką

Turbūt šių įžvalgų sąrašą beveik kiekvienas turėtume kuo papildyti, tačiau programos „Renkuosi mokyti!“ vadovė Agnė Motiejūnė ragina atrasti tame pozityvumo ir motyvacijos nesustoti siekti vis geresnio švietimo mūsų vaikams. Ji teigia, kad varomoji pokyčių jėga vis tik yra stipri bendruomenė, turinti aiškias vertybes ir jomis besivadovaujanti kasdieniame darbe.

„Kaip programa veikiame jau dvyliktus metus ir remdamasi „Renkuosi mokyti!“ patirtimi galiu drąsiai atsakyti, kas kuria didžiausią pokytį įgalinantį kiekvieną vaiką mokykloje atskleisti savo potencialą, nepriklausomai nuo jo socialinės, kultūrinės ar ekonominės padėties – tai bendruomenės lyderystė priimanti skirtybes kaip vertybes ir turinti stiprią (ne tik deklaruojamą) viziją įtraukti kiekvieną vaiką,“ – sako programos vadovė.

A. Motiejūnė taip pat priduria, jog nėra vieno paprasto recepto, kaip sumažinti mokinių pasiekimų atotrūkį ir atskirtį, nes tai yra pernelyg kompleksinis mechanizmas, apimantis ne vien švietimo sritį. Tačiau būtent žmonės yra pagrindinis resursas tikriems pokyčiams švietime.

„Žmonės, tikintys kiekvienu vaiku, neskirstantys vaikų į „gerus“ ir „blogus“ ir turintys reikiamus įrankius padėti kiekvienam vaikui atsiskleisti yra tai, dėl ko norisi kviesti mus visus susitelkti ir į švietimą atvesti vis daugiau tokių žmonių. Į „Renkuosi mokyti!“ programą atrenkame būtent tokius, vertybiškai stiprius, žmones ir matome, kaip savo užsidegimu jie telkia bendruomenes mokyklose, kuriose dirba, ir kokie pokyčiai jose gimsta. Tai įkvepia tikėti savo vizija ir skleisti žinią, kad šie žmonės gali padėti sukurti tikrą proveržį švietime,“ – įsitikinusi A. Motiejūnė.