Esi programos 9 kartos alumnė, programą baigei 2020 metais. Ar baigusi programą likai švietimo srityje? Ką šiuo metu veiki?
Taip, pagal programą du metus dirbau pradinių klasių mokytoja. Ir nors atradau, kad švietimas – tikrai ta vieta, kur noriu būti, visgi pradinis ugdymas buvo ne man. Žinoma, buvo nuostabių patirčių, turiu labai šiltų širdžiai prisiminimų, bet mano svajonė visada buvo dirbti su paaugliais, ką dabar ir darau. Šiuo metu dėstau etiką vienoje Vilniaus mokykloje, be to, tapau lytiškumo ugdymo lektore „Įvairovės ir edukacijos namuose“. Todėl važinėju po Lietuvą, kur susitinku su įvairaus amžiaus mokiniais (daugiausia 5-8 klasių mokiniais), ir tas labai smagu ir įdomu!
Kaip manai, ar buvimas mokytoja Tau padėjo atrasti save ir kitose srityse? Jei taip, kokiose?
O taip! Esu labai dėkinga, kad keliai nuvedė į švietimą. Jaučiu, kad užsiauginau storą odą, kad išmokau pastovėti tiek už kitus, tiek už save. Atradau, kad visai galiu ir patinka viešasis kalbėjimas, labai mėgstu vesti diskusijas (dėl to baigiau filosofinės diskusijos mokiniams vedimo kursus!) ir kad mano arkliukas – socialinis ir emocinis ugdymas bei lytiškumo ugdymas.
Minėjai, jog šiuo metu dirbi lytiškumo ugdymo lektore. Kada susidomėjai lytiškumo ugdymu bei kaip nusprendei vesti užsiėmimus šia tema?
Domėtis pradėjau turbūt universitete labiau, nes ten pamačiau, kad žmonės kažkaip kitaip kalba apie tokius dalykus (studijavau Anglijoje). Ten daugiau atvirumo, bendrystės jausmas stipresnis, ypač brendimo, savęs priėmimo klausimais. Žmonės atviriau pasisako apie dalykus, kurie pas mus dar labai tabu yra. Paskui buvau primiršusi šitą sritį, bet vėl ją atradau pradėjusi dirbti mokykloje, nes pamačiau, kad jau pradinėse klasėse tai yra labai reikalinga. Man dar svarbu ir tolerancijos, patyčių mažinimo klausimai, o lytiškumo ugdymas čia gali padaryti labai didelį pokytį.
Gal galėtum plačiau papasakoti apie vedamas edukacijas lytiškumo tema? (su kokio amžiaus vaikais dirbi? Ką veikiate per susitikimus? Koks šių edukacijų tikslas?)
Dirbu su įvairaus amžiaus vaikais, nors kol kas mažiausi yra buvę antrokai, o vyriausi – devintokai. Man užsiėmimų metu yra labai svarbu sukurti bendrystės jausmą, o tą labai gerai pavyksta padaryti pasikalbant apie paauglystės „vargus“ – kai vaikinai išgirsta ką patiria merginos, o merginos – ką vaikinai (o kai ką visi patiriame), dažnai išvada būna „aaa, visiems sunku…“. Tai suartina, užkerta kelią patyčioms ir skatina empatiją bei kritinį mąstymą.
Šiaip užsiėmimų esmė yra saugumas ir sveiki santykiai – su savimi, su kitais žmonėmis, ir su pasauliu. Užsiėmimų metu būna, rodos, net apčiuopti galima nusiraminimą – „su manimi viskas gerai, aš normalus/i“. Arba mokiniai dėkoja, sako „ačiū, aš sužinojau, kad galiu pasakyti „ne“. Atsiranda pagarba kito žmogau riboms. Šitie momentai būna labai apdovanojantys. O sunkiausia tema – kūno vaizdas. Labai nepatenkinti savo kūnais mokiniai. Tai čia irgi ilgai praleidžiame laiko, kalbamės, kritiškai pažiūrime į medijas ir ten piešiamą dažnai labai nerealistišką kūno vaizdą. Yra buvę, kad mokinės užsiėmimuose išsiverkia, nes namie patiria kritiką dėl išvaizdos arba būna patyrusios seksualinį priekabiavimą.
Patys metodai – įvairūs, bet dažniausiai jaunuoliai/ės tiesiog nori išsikalbėti, išsidiskutuoti, tad nemažai tam skiriama laiko. Labai gerai, kai patys mokiniai veda pokalbį ten, kur jiems svarbu. Aišku, būna klasių, kuriose mokiniai labai susikaustę, bijo kalbėti, tai tada žaidžiame „Sutinku-nesutinku“, „Round robin“, grupuojame žodžius/teiginius ir panašiai. Anonimiškų klausimų uždavimas irgi ne kiekvienoje grupėje suveikia efektyviai, nors dažniausiai ir būna pati geriausia dalis, nes ten tikrai mokiniais sužino būtent tai, kas svarbiausia ir aktualiausia jiems. Žodžiu, prigalvojam, visada ieškom dar veiksmingesnių metodų.
Su kokiais iššūkiais susiduri vesdama šiuos užsiėmimus?
Didžiausias iššūkis – per mažai laiko. Dažnai mokyklos pasikviečia vienam 1,5 val. trukmės užsiėmimui su viena klase, kas yra tikrai per mažai net jeigu ir kviečiasi kiekvienais metais. O dar plius būna, kad klasė triukšminga, turi elgesio problemų, tai tas laikas dar labiau sutrumpėja. O jeigu tai pirma tokia pamoka klasei, jiems dar reikia pusės to laiko išsikikenti ir išsijuokti, nes jiems tas pirmas pokalbis gali būti nejaukus (aišku, priklausomai nuo grupės).
Ir galiausiai dar vienas iššūkis – mitai apie lytiškumo ugdymą, kuriais, deja, dažnai patiki tėvai, kartais ir mokyklų darbuotojai, ir dėl to ne visi klasės mokiniai sudalyvauja. Aišku būna, kad šeimos laikosi su religija susijusių nuostatų ir dėl to nesutinka, kad vaikai dalyvautų lytiškumo ugdymo užsiėmimuose, tik čia irgi labai gaila, nes man atrodo mūsų vedami mokymai su tuo nesikerta, o kaip tik gali net ir padėti, nes ugdoma pagarba riboms ir įvairovei.
Kas Tave labiausiai motyvuoja tęsti šią veiklą?
Didelės, susimąsčiusios, informaciją „ryjančios“ mokinių akys – didžiausia motyvacija. Arba kai palieti temą ir visa klasė, iki tol buvusi triukšminga, absoliučiai nuščiūva, ir, atrodo, kiekvieną pasakytą žodį tiesiog valgo. Kai vaikinai, išklausę kas yra mėnesinės, labai empatiškai ir supratingai vėliau paaiškina, ką darytų, jeigu pamatytų ant klasės draugės džinsų raudoną dėmę. Štai tokie ir panašūs momentai.
Gal galėtum pasidalinti įsimintiniausiais ir Tau asmeniškai svarbiausiais momentais ar nutikimais vedant šiuos užsiėmimus?
Be išvardintų, neseniai štai vienas septintokas labai rimtai uždavė labai rimtą klausimą „o koks yra Lietuvos vyriausybės požiūris į lytiškumo ugdymą?“, tai va man irgi dažnai kyla šis klausimas, nes visada norėtųsi, kad šitai temai būtų skiriama daugiau dėmesio ir pastangų :). O šiaip tai turbūt labiausiai įsiminę atvejai, kai mokiniai, palietus kažkokią temą, išsiverkia – tada supranti kiek tiems jauniems žmogiukams viduje skauda ir kaip jiems reikia pagalbos bei palaikymo.
Ačiū, Kamile, už pasidalinimą!
