Idėjos Lietuvai: kas nuveikta per metus ir kaip sekėsi mokytojo prestižui

Idėjos Lietuvai: kas nuveikta per metus ir kaip sekėsi mokytojo prestižui

Kokie pokyčiai Lietuvoje įvyko per metus – nuo praėjusių metų vasario 1-osios – kuomet tauta išrinko tris idėjas Lietuvai?  Kaip sekasi įgyvendinti idėją „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“, pokalbyje su LRT.lt žurnaliste Modesta Gaučaite pakomentavo VšĮ „Mokyklų tobulinimo centro“ ir programos „Renkuosi mokyti!“ steigėja dr. Eglė Pranckūnienė. Pasak jos, praėjusių metų pabaigoje kilęs mokytojų streikas parodė, kad pedagogai nebenori būti tik tais, kurie vykdo paliepimus „iš viršaus“ ir siekia tapti švietimo pokyčių dalimi.

Praėjo metai nuo to, kai buvo paskelbtos trys idėjos Lietuvai, kurių viena „Mokytojas – prestižinė specialybė iki 2025 metų“. Kaip manote, ar jau pradėta eiti šios idėjos įgyvendinimo link?
Buvo paskelbtas priemonių planas, kuriame buvo kelios kryptys. Viena kryptis – mokytojų darbo apmokėjimo kaita. Tam turėjo pasitarnauti etatinis apmokėjimas. Kita kryptis buvo susijusi su mokytojų rengimo kaita ir kuriamais trimis pedagogų rengimo centrais. O trečia – mokyklų aprūpinimas geresnėmis mokymo priemonėmis ir t.t.
Matome, kas su visomis šiomis kryptimis nutiko. Etatinio apmokėjimo įvedimo problemos sukėlė didžiulį mokytojų streiką ir didelę krizę, kurią išgyvenome praėjusiais metais. Tie trys universitetiniai centrai dar tik kuriasi, bet nėra aišku, kas čia bus. Daug kas yra sugriauta, bet nauji dalykai nėra pastatyti. Na, o dėl aprūpinimo mokymo priemonėmis įvairesnėmis, tai iš tikro, dabar vyksta daugybė struktūrinių fondų projektų ir tikrai mokyklos gauna įvairiausių dalykų.
Visgi nemanau, kad mes, kaip šalis, labai pasistūmėjome į priekį per šiuos metus.

Kaip manote, ką apie mokytojus parodo jūsų jau minėtas streikas, apsigyvenimas ministerijos patalpose – ar mokytojai tampa mažiau pakantūs, ar labiau ryžtasi kovoti už save?
Mokytojų streiką ir visą susiklosčiusią situaciją sukėlė keletas dalykų. Pirmiausia, buvo bandoma daug ką keisti ir mokytojų darbe, ir mokyklų gyvenime, o tuos pokyčius buvo bandoma įgyvendinti labai skubotai, nepakankamai pasitarus su švietimo bendruomene. Turbūt streikas ir apsigyvenimas ministerijoje buvo išraiška to, kad švietimo bendruomenė nebenori būti vien tik vykdytojais, kai kažkokie dalykai nuleidžiami ir jie yra priversti tai įgyvendinti, bet jie nori būti daug labiau įtraukti į strateginių švietimo sprendimų priėmimą bei labai nori būti išklausyti.
Dabar taip pat vyksta svarstymai dėl programų kaitos. Visai neseniai buvo pakviesta švietimo bendruomenė teikti pasiūlymus programoms. Tuomet susivienijo 36 organizacijos, apimančios įvairias mokytojų asociacijas ir profsąjungas, kurios priėmė bendrą kreipimąsi, kad jų netenkina tokia situacija, kokia yra dabar, kad profesinės grupės nėra įtrauktos į kaitos procesus. Tai pirmas kartas, kiek prisimenu, kad labai skirtingos organizacijos susivienytų ir pasakytų savo svarų žodį tam tikrais švietimo klausimais.
Per šiuos metus mokytojai tapo drąsesni, jų balsas tapo labiau girdimas ir jie aktyviau pradėjo reikšti savo nuomonę, parodė, kad nori dalyvauti priimant sprendimus. Jie nori būti kūrėjais, kurie kartu ir kuria tą švietimo ateitį. Tam tikra prasme, manau, kad tai prisideda prie mokytojo profesijos prestižo, nes manau tapo aišku, kad mokytojas nėra auka ar tik vykdytojas, darantis tai, kas pasakoma.

Kokia turi būti mokytojo kasdienybė, kad jo profesijos tapimas prestižine būtų realybė?
Mokytojai turi stengtis kuo geriau dirbti savo darbą: kad pamokos būtų kuo geresnės, vaikai būtų vis labiau įsitraukę į mokymąsi, kad kiekvienas vaikas patirtų mokymosi sėkmę. Jei kiekvienas mokytojas tikrai džiaugiasi savo darbu, jaučiasi esąs savo vietoje, jeigu jis ar ji tikrai stengiasi kuo geriau ir kūrybiškiau atlikti savo darbą, manau, kad nieko papildomai nereikia.
Tokie mokytojai ir sako, kad nereikia dirbtinai kelti to prestižo, nes jau jaučiasi esantis prestižinės profesijos atstovai. Jie jaučia mokinių meilę, palaikymą, taip pat tėvų ir visos bendruomenės palaikymą. Daugiau nieko ir nereikia.
Atrodo paprasta – tiesiog dirbti savo darbą. Bet kartais tai nėra paprasta, nes mokyklose yra įvairi situacija. Būna, kad vadovai nevisiškai supranta, koks yra mokytojo darbas ir mokytojai kartais tikrai nesusilaukia pakankamai paramos, ypač sudėtingose situacija. Kartais ir tėvai nelabai susikalba su mokytojais, nes būna, kad žiūri į mokytoją, kaip į paslaugos tiekėją ir nori, kad mokytojas jiems atiduotų mandagų ir išprususį vaiką, nors patys į tai pastangų nededa. Kartais tikrai kyla daug nesusikalbėjimo.
Svarbu visiems suderinti savo lūkesčius – ko mes tikimės iš mokytojo, iš mokyklos – bei kartu jų siekti.


Eglė Pranckūnienė

Programoje „Renkuosi mokyti!“ dažniausiai bendraujate su jaunais žmonės. Kokį jūs įspūdį susidarote bendraudama su šiais žmonėmis?
Pastebiu, kad yra jaunų žmonių, kurie nori būti mokytojais. Kodėl jie ateina į šią profesiją per „Renkuosi mokyti!“? Esu girdėjusi ne vieną istoriją, kad žmogus nuo pat pradžių norėjo būti mokytoju, bet kai pasakė savo šeimai, kad norėtų studijuoti pedagogiką, o mokykloje mokėsi labai gerai, artimieji atkalbėjo nuo pedagogikos studijų. Kartais net patys mokytojai atkalbinėja, klausia „kur tu eini, kokį tu čia kelią renkiesi“.
Dabar, manau, jaunimas ieško prasmingos veiklos ir yra nemažai jaunų žmonių, kurie žino, kad nori būti mokytojais ir jų negąsdina tas mokytojo darbas. Aišku, atsidūrus toje realybėje būna ir nusivylimo. Tai labai priklauso nuo to, į kokią mokyklą tas žmogus patenka. Yra mokyklų, kur siekiama ugdymo pažangos, bandoma padėti mokytojams ir kartu veikti vardan mokinių pažangos. O kai kur kultūra yra labai nepalanki, mokytojai jaučia didelę tarpusavio konkurenciją, nėra linkę padėti pradedantiems kolegoms.
Lietuvoje yra nepaprastai dideli skirtumai tarp mokyklų ir labai priklauso nuo to, į kokia pakliūsi. Jei jautiesi vienišas, nesulauki profesinės pagalbos iš labiau patyrusių kolegų, tai aišku, kad tau bus labai sunku. Mūsų sistema orientuota į tai, kad mes turime gerai atrodyti, bet realiai ugdymo srityje niekada gerai neatrodysi, nes niekada nebus viskas tobula, susidursi su dideliais iššūkiais. Tačiau jei tu žiūri į tai ramiai, ne kaip į nesėkmę, visi kartu atrandame sprendimus. Bet jei tu esi linkęs užtušuoti problemą, ją nuslėpti vien dėlto, kad mes gražiau, kaip mokykla, atrodytume, tai yra gan sudėtinga.

Jūs minėjote, kad mokyklas bebaigiantys jaunuoliai, pasakę, kad nori būti mokytojais, dažnai išgirsta atkalbinėjimą. Iš kur ateina požiūris, kad mokytojo profesija kažkodėl yra prastesnė, ir kaip reikėtų jį keisti?
Kas yra gerai, tai, kad per pastaruosius metus daug kalbame apie mokytojus, suprantame, kad tai vis dėlto yra sunkus darbas. Manau, kad tas atkalbinėjimas dažnai yra bandymas apsaugoti savo artimą žmogų ar mokinį, nes visi supranta, kad tai labai sunkus darbas. Turbūt tai su tuo susiję.
Be to, tai nėra labai gerai apmokamas darbas, o jaunas žmogus turi ir kitų galimybių. Mes visada sakome, kad mokytojo darbas yra prasmingas, kad gali padaryti pokytį vaiko gyvenime, nuveikti kažką prasmingo. Bet dabar net ir didžiosios korporacijos pradėjo orientuoti į naująją darbuotojų kartą, kurie nori tos prasmės, ir siūlyti savanoriauti ir daryti kažką ne tik tokio, kas nukreipta į pelno auginimą, bet ir kažkokios vertės visuomenei kūrimą.
Mokytojo profesija pradeda konkuruoti ir su tokiomis korporacijomis, o juk aišku, kad ten ir kitos galimybės, ir kitoks atlyginimas. Man atrodo, kad dabar išgyvenami dideli lūžiai ir dėl to galbūt jauniems žmonėms reikia stipraus pasiryžimo ir žinojimo, kad nori daryti būtent tai. Jei ieškai tik prasmės, gali kažką prasmingo veikti ir kitur, ne tik mokykloje.

Visą straipsnį skaitykite portale LRT.lt: Idėjų Lietuvai įgyvendinimas: mokytojai pagarbos siekė streikais, pusketvirto šimto šeimų gavo paramą būstui

Projektą įgyvendina

Pagrindinis partneris

Priklausome tarptautiniam tinklui

Draugai ir rėmėjai