„Pirmieji mokymo mėnesiai mokykloje – tai sparčiai besisukanti karuselė. Kiekvienas susitikimas yra bandymas pamatyti, kas gi ten sėdi. Pažinimas kiekvieno prabėgusio veido. Kiekvienos sielos. Kiekvieno besistiebiančio žmogaus, ieškančio savo istorijos (taip, esu istorijos mokytojas), savo pašaukimo, savo gyvenimo meilės“, – taip apie savo patirtį pasakoja Gytis Valatka, aštuntosios kartos „Renkuosi mokyti!“ istorijos ir filosofijos mokytojas Vilniaus Vasilijaus Kačialovo gimnazijoje. Kitoks žvilgsnis į mokyklą – ne akimis, o širdimi, Gyčio pasakojime.
Vietoje įvado
Ar verta? Toks turbūt būtų klausimas man, pradirbusiam mokykloje pirmuosius mėnesius dienų.
Žiūrint pragmatiškai ir paprastai – ne. Alga sumažėjo trečdaliu, savaitgaliai ir vakarai paaukoti besiruošiant pamokoms. O dar keturis-penkis kartus per dieną po 45 minutes išbūti vienoje patalpoje su 30 paauglių ir prisiimti atsakomybę už jų veiksmus. Taigi:
– Ar apsimoka?
– Ne.
– Ar verta?
– Taip.
– Kodėl?
Buvimas mokytoju duoda daugiau negu alga, darbo laikas ar racionalus planavimas. Buvimas mokytoju paliečia širdį – didžiausią žmogaus slėpinį.
Dėstymas
Būdamas „Renkuosi mokyti!“ mokytoju tautinių mažumų gimnazijoje, mokau 201 vaiką kiekvieną savaitę. Tai yra pasiutusiu greičiu besisukanti karuselė. Ją sustabdyti ir prieiti prie kiekvieno iš ten sėdinčiųjų yra absoliutus menas. Taip, yra mokytojų menininkų, kurie sugeba prisiliesti prie kiekvieno iš atėjusiųjų. Aš tik pameistrys. Ir šiemet renkuosi mokytis.
Kiekvieną savaitę sutinkamas 201 vaikas yra labai visoks. Kai kurie gyvena gražų gyvenimą ir yra stiprūs. Tai matyti iš jų pozicijos ir elgesio – visai kaip liūtai: pasitiki savimi, bendrauja, yra tiesūs ir kartais kietoki – neužsileidžia. Kiti sužeisti. Sužeidimai reiškiasi per pyktį, dirglumą ir daugybe visokių ne per dieną.
Pirmieji metai mokykloje yra labai intensyvių patirčių metai. Nes tai pirmas panirimas, pirmas prisilietimas prie talentingų, laimingų, stiprių, silpnų, sužeistų vaikų ir jaunuolių. Dievaži, išties reikia laiko visai informacijai apdoroti. Juk informacija labai dažnai būna neverbalinė: žvilgsnis, susigūžimas, nutylėjimas, atsitraukimas, o gal bandymas atsakyti ir prieiti. Išdrįsti paklausti.
Pirmieji mokymo mėnesiai mokykloje – tai sparčiai besisukanti karuselė su 201 stotele. Kiekvienas susitikimas yra bandymas pamatyti, kas gi ten sėdi. Pažinimas kiekvieno prabėgusio veido. Kiekvienos sielos. Kiekvieno besistiebiančio žmogaus, ieškančio savo istorijos (taip, esu istorijos mokytojas), savo pašaukimo, savo gyvenimo meilės.
Nepatikėsite, bet kiekvienas ją randa. Savo. Kas fizikos kabinete, darydami bandymus, kas sporto salėje taikliais baudų metimais, kas suprogramavę dar vieną apps‘ą. Kažkas ieško geografijos atlase, tyrinėdamas, kur galėtų emigruoti, o dar kažkas bandydamas naujo skonio elektroninę cigaretę tualete. Mokytojas yra tikrasis šių patirčių-paieškų-atradimų palydėtojas ir pribuvėjas. Svarbu leisti kvėpuoti.
Struktūra su meile. Taip sau įsivardinau vasaros mokykloje, bandydamas atsakyti į klausimą, kas gi man, nedirbusiam mokykloje, yra būsimas darbas mokykloje (tyčia nerašau mokymas, nes mokytojas yra kur kas daugiau).
Prieš atkeliaudamas į mokyklą, dirbau LR Seimo administracijoje, kultūros žurnaluose, trumpai korporacijoje, kol galiausiai stabtelėjau universitete. Dėsčiau. Čia supratau, kad man labai patinka būti su jaunais žmonėmis ir ieškoti atsakymų į keisčiausius klausimus. Dar daugiau, išdrįsti užduoti jiems naujus klausimus, kurie priverstų susimąstyti ir pasėtų TĄ (THE) sėklą – klausimą – „tai kaip gi viskas yra iš tikrųjų“? Jei žmogus nuoširdžiai užduoda sau šį klausimą, dažniausiai jis tampa žinių, mokslo, tyrinėjimo, pažinimo įkaitas. Visam gyvenimui. Jo gyvenimo ir laisvalaikio erdvės nejučiomis keliasi į bibliotekas, laboratorijas ir kitas paieškos erdves. Gal ne taip svarbu kur, svarbu, kad tą svarbų (THE) klausimą kažkas užduoda. Tuo metu jaunuolio galvoje įvyksta, magiškas čik-klik. Nuo to prasideda jo kelionė. Akademinė, politinė, verslo, filantropinė. Čia man ne taip svarbu. Kiekvienam pagal skonį.
Esu labai dėkingas visai „Renkuosi mokyti!“ komandai, kad patikėjo mano kaip mokytojo vizija. Kad galiu mokytis sėti šiuos klausimus ir nepjauti. Paleisti. Be „Renkuosi mokyti!“ nebūčiau radęs savo kelio į mokyklą. Bučiau išėjęs ir negrįžęs kaip kad prisiekiau prieš 13 metų. Na ką, likimo ironija.
Vietoj išvadų. Ateičiai.
Norėdamas sustabdyti greitą karuselės sukimąsi, aš atradau slaptą ginklą – rankinį stabdį – filosofijos pamokas vienuoliktokams. Viena savaitinė pamoka. Iš pažiūros – nieko rimto. Nesiruošiame egzaminams, nerašome testų. Tai ką gi veikiame? Šnekame apie keistus dalykus. Mūsų žodyne atsiranda tokie žodžiai kaip gėris, blogis, grožis, tiesa ir siela. Piešiame Platono olą arba einame į lauką aprašyti to, ką jaučiame ir matome. Jaunuoliai nustemba pamatę, kad iš 15 užrašytų žodžių sutampa 10, kad jie mąsto panašiai, būna panašiai. Kai kurie lig šiolei nebandė atsakyti į klausimą – kas gi aš esu iš tiesų?
Ką visi šie klausimai gali reikšti? Kokia iš viso to nauda? Atsakymus palieku jiems patiems. Mes mokomės pamatyti ir klausti. O suprasime patys. Savo laiku, savo greičiu.
Tokie susitikimai stabdo karuselės greitį, kviečia į gyvus susitikimus mokiniais-bičiuliais. Padeda suprasti, kad mokymasis vyksta nuolat. Kad gerai užduotas klausimas lieka visam gyvenimui. Ir tai ne „ar apsimoka“? Geriau – „ar verta“?
Taigi, klausimas, ar verta ir ar apsimoka investuoti į „Renkuosi mokyti!“ (kitaip tariant, mokyklų ateitį)?
Atsakymas, greičiausiai, priklauso nuo to, ar gyvenime esate patyrę tą stebuklingą čik-klik ir leidęsi į svaiginančią pažinimo kelionę bibliotekoje, laboratorijoje, prie seno radijo imtuvo? Jei taip, suprantate apie ką aš.
