Prisimink pačią pradžią – kodėl pasirinkai mokytojo kelią?
Mokytojo kelią pasirinkau, nes negalėjau nepasirinkti. Tai mano dabartinis etapas. Mano diedukas buvo Mokytojas: istorijos, lotynų kalbos, psichologijos ir gyvenimo – vadovavo turizmo būreliui. Kol galvojau, kad viską galiu pats, rinkausi kitas veiklas. Bet tas kirminukas vis kirbėjo. Kvietė. Pasidaviau. Atėjau į RM. Netrukus ir į klasę. Ir viskas prasidėjo. Dabar suprantu, kad tęsiu šeimos liniją. Atnaujinu tradiciją ir tuo didžiuojuosi. Kirminuką vadinu pašaukimu ir viskas stojasi į savo vietas.
Ar vaikai ir mokytojo patirtis išmokė Tave ko nors naujo?
Didžiausia naujiena – esamas laikas. Būti dabartyje. Būti aktyviam santyky ir išmokti džiaugtis kito Asmens (iš didžiosios raidės) bendryste. Didžiausias iššūkis išmokti ją švęsti.
Ką veiki dabar? Ar vis dar dirbi su vaikais, ar nusprendei išmėginti save kitoje veikloje?
Mokausi su vaikais klasėje, skaitome knygas namuose ir apie jas kalbamės. Leidžiu su vaikais laiką lauke – žygiuojame, mokomės kurti santykį, pasitikėti vienas kitu. Bandome būti pastabūs ir atviri vieni kitiems.
Leisk sau pasvajoti – kokio švietimo Lietuvoje norėtum Tu?
Manau Lietuvoje švietimo jau užtenka. Laikas pereiti prie ugdymo. Ir tai nėra žodžių žaismas. Mokykloje norėčiau ugdančio santykio, paremto empatija ir įsiklausymu. Abipusiu atvirumu ir džiaugsmu. Nebijoti nutolti nuo programų, taisyklių ir skambučių bei kitų pagyvenusių reliktų, tam, kad susitiktume su vaiku ten, kur jis yra. Ugdymas paremtas ne žiniomis, o abipusiu, artimu santykiu su vaiku. Tai mano svajonė.