Gerda Legotienė, aštuntosios kartos „Renkuosi mokyti!“ alumnė dvejus metus dirbo Vilniaus r. Rudaminos gimnazijoje matematikos ir informatikos mokytoja. Pasirinkusi užverti vienos darbovietės duris, ji peržengė mokyklos slenkstį. „Supratau, kad laikas pildyti savo svajonę“, – prisipažino Gerda, papasakojusi savo istoriją portalui LRT.lt
Kaip nutiko, kad atėjote dirbti į mokyklą?
Mokykloje dirbu antrus metus. Atėjau čia dirbti, nes beveik visą savo gyvenimą norėjau būti mokytoja. Prieš tai dirbau kitur, Nacionaliniame egzaminų centre su mokinių pasiekimų tyrimais, ir supratau, kad jau laikas pildyti savo svajonę.
Ar darbo srities pakeitimas, perėjimas iš vienos į kitą buvo sunkus?
Įsilieti į mūsų, matematikių, būrelį nebuvo sunku, kiekvieną dieną einame gerti arbatos. Su kita kolektyvo dalimi kiek sunkiau. Pas mus mažas mokytojų kambarys ir nėra tokios tradicijos, kad susitiktumėme. Dabar dienynai yra elektroniniai, nereikia ateiti į mokytojų kambarį jų pasiimti. Pas mus dirba apie 60 mokytojų, tad su visais susibendrauti sunkiau. Prisipažinsiu, kad ir ne visų vardus žinau.
Tačiau su mūsų mažesniu būreliu susibendravome gana lengvai.
Kaip manote, kas svarbiausia dirbant su vaikais, mokant juos?
Įvardinčiau kelis dalykus. Svarbu kantrybė, supratimas, kad vaikai gali ne viską suprasti ir nelaikyti mokinių kvailais. Jie tikrai supranta ir emocijas, ir tai, ką sakai.
O ar jūs bandote su vaikais užmegzti neformalų, labiau draugišką ryšį?
Bandau, man tikrai įdomu su mokiniais kartais pasikalbėti apie stalo žaidimus ar panašius dalykus. Tačiau, pavyzdžiui, vaikų nepriimu į „Facebook“ draugus, nes manau, kad mokytojas neturi būti visiškai tik draugas, reikia šiek tiek išlaikyti atstumą.
Su kokiais iššūkiais teko susidurti atėjus dirbti į mokyklą?
Jau net neatsimenu, daug jų buvo. Atsimenu pirmą dieną darbe. Turėjau penktokus, kurie yra labai judrūs, energingi, tai mano mintis po pamokos būtų, kad jie šiek tiek savo energijos man atiduotų. Iššūkis buvo suvaldyti penktokus.
Apskritai, daug ko nežinojau, reikėjo dažnai klausti: kaip, kas, kur, kad ir pan.
Kokius mokytojo darbą supančius mitus norėtumėte paneigti?
Kad mokytojas dirba tik per pamokas. Taip tikrai nėra. Man šiek tiek keista, kad pasiruošimui vienai pamokai duodama tik 20 minučių, įskaitant net ir sąsiuvinių taisymą. Bent jau pradžioje darbo reikia keletą kartų ilgiau ruoštis nei trunka pati pamoka.
Aišku, gal reikėtų paklausti kitų mokytojų, kurie dirba ilgiau, gal jie jau įpratę ir jiems reikia mažiau, bet man dabar, ypač, kai įvedė etatinį, tai atrodo keistai.
Gal kada nors susivoksime, kad mokytojo darbas klasėje neužsibaigia ir tai iš tikro yra didelis darbas.
Kaip jūs manote, kokie yra dabartinės ugdymo sistemos privalumai ir trūkumai? Kokių pokyčių reiktų mokyklai?
Kai pradėjau dirbti, pastebėjau, kad mokytojais tikrai turi laisvės. Man yra skirta programa, bet aš visiškai laisvai galiu rinktis, kaip aš tą programą galiu įvykdyti, kaip aš mokinius mokau. Man tai labai patiko. Aš galiu eiti su vaikais į kiemą, į koridorių, mokyti, pavyzdžiui, apie skaičių tiesę ar dar kažką.
Turbūt kaip dar vieną mitą būtų galima įvardinti tai, kad mokytojas įstatytas į rėmus. Tikrai ne. Jis gali rinktis, kaip ir ką veikti, kad būtų labai įdomu. Man ir mokiniai sako, kad pas mane labai įdomu, nes galime užduotis atlikti telefonu ir pan.
Pokyčiai, sakyčiau, turėtų būti su pačiais mokytojais, kad jie nuolat turėtų atsišviežinti. Jei pastebi, kad darbas neteikia malonumo, gal reikėtų pagalvoti apie kitą darbą. Juk tikrai nėra taip, kad reikėtų vieną darbą dirbti visą gyvenimą.
Pastebima tendencija, kad jauni žmonės neskuba rinktis pedagogikos studijų ir tik maža dalis tų, kurie jas pasirinko, galiausiai ateina dirbti į mokyklas. Kaip manote, kodėl taip yra?
Manau, kad gal dėl to, kad nuolat girdi tą neigiamą požiūrį, o jis dažniausiai ir eina iš pačių mokytojų. Jie skundžiasi, kad yra blogai, kad yra labai pavargę, skundžiasi atlyginimais. Tai ir atbaido jaunus žmones rinktis šią specialybę.
Bet iš mūsų „Renkuosi mokyti“ programos tikrai yra nemažai žmonių, kurie atėjo į programą ir paskui pasirinko pedagogines studijas vienerių metų arba gretutines studijas kartu su bakalauro studijomis.
Tai, kad nestoja į pedagogiką, nėra rodiklis, kad pas mus tikrai nėra norinčių dirbti mokytojais.
Paminėjote programą „Renkuosi mokyti“. Gal galite papasakoti plačiau, kaip jūs tapote jos dalimi?
Mano atėjimas į programą buvo gana kurioziškas. Aš ieškojau darbo mokykloje ir prieš tai, bet daug kur sulaukdavau atsakymo, kad be patirties manęs nepriims. Paskambinau į vieną mokyklą paklausti informacijos apie tai, kokias klases tektų mokyti ir manęs iš karto paklausė, ar turiu praktikos. Kai pasakiau, kad dar neturiu, iš karto atsakė, kad manęs tikrai nepriims.
Mano pirminis pasirinkimas pildyti „Renkuosi mokyti“ anketą buvo dėl to, kad man lengviau surastų darbą. Paskui, kai pradėjau gilintis į programos nuostatas, vertybes, supratau, kad tai tikrai vieta man. Aš tikrai noriu padėti vaikams pamatyti, kas yra juose geriausia ir kad jų gebėjimai būtų geriausi, kokius galiu padėti turėti.
Nuo praėjusių metų „Renkuosi mokyti“ yra ne tik mokytojams projektas, bet ir visai mokyklai. Mūsų mokykla pasirinko tobulinti įvairias erdves ir jas pritaikyti ugdymo procese. Visa mokyklos bendruomenė yra įtraukta, net ir mokiniai kuria erdves, dažo sienas įvairiais paveikslais, kuria, pavyzdžiui, didelę šachmatų lentą ant grindų ir pan.
Tuo pačiu vaikai, tikimės, jausis geriau ir jų pamokos bus įdomesnės, o gebėjimai geresni.
Ką jūs patartumėte žmogui, kuris šiandien svarsto ar būti mokytoju, ar ne?
Jeigu bent tokia mintis ateina, pabandyti tikrai reikėtų.
Visą straipsnį „Būti mokytoju. Matematikos mokanti G. Legotienė: tai, kad mokytojai įsprausti į rėmus – mitas“ skaitykite portale LRT.lt