Kadaise atsižegnojusios nuo pedagogo profesijos, programos „Renkuosi mokyti!” dalyvės Elzė ir Gabrielė savo nuomonę pakeitė kardinaliai – laiką mokykloje dabar vadina vienu prasmingiausių.
Su prigimtimi nepakovosi
Stiebdamasi tarp būrio jaunesnių klasių moksleivių Elzė Vareikytė nė kiek nepriminė tipiškos mokytojos, kurią dažnas mūsų piešia savo vaizdiniuose, – su klasikiniu kostiumėliu, masyviais akiniais ant nosies galo, kuodeliu pakaušyje ir rūškana veido išraiška.
Vilkijos gimnazijos kiemelyje 26-erių pedagogė, projekto „Renkuosi mokyti!” dalyvė mus sveikino dažais ištepliotais skruostais ir tokiais pat pirštais, į šalis išsitaršiusiais šviesiais plaukais ir iš po marškinėlių rankovės lendančia tatuiruote.
„Kol geras oras, galime taisytis lauke”, – priešais saulę kojas ant suolelio sunėrė E.Vareikytė. Greitakalbe ėmusi traukti vaikystės prisiminimus, kuriuose pedagogo profesijos nebuvo nei pirmajame, nei antrajame svajonių dešimtuke, jaunoji dailės mokytoja akimirkai buvo priversta sulėtinti tempą – aplink jos kaklą apsivijo mažas akiniuotas berniukas, o po penkių minučių šaukdami „Labas, Elze”, dar keli jaunesnių klasių mokiniai.
„Bėkit į mokyklą, – paglosčiusi galvas ir žaismingai grybštelėjusi jauniesiems bičiuliams į šonus, vienoje vietoje sunkiai benusėdinti mergina tęsė nutrauktą pokalbį. – Niekada nenorėjau būti pedagoge. Turbūt todėl, kad mano mama – istorijos mokytoja, o tėtis – Klaipėdos universiteto dėstytojas.”
Prieš vėją nepapūsi, o su prigimtimi nepakovosi – tai mergina esą suprato tik dabar, nors ženklų būta kur kas anksčiau. Su šypsena ji prisiminė popietes, kai ant sofos atlošo išrikiuotiems pliušiniams žaislams vesdavo pamokas, ir vokiečių kalbos sąsiuvinius, kuriuose raudonu rašikliu taisydavo savo pačios padarytas klaidas.
Akistata su plakatu
Baigusi vidurinę Elzė įstojo į Vilniaus universitetą, o po ketverių metų atsiėmė meistrystę fotografijoje liudijantį bakalauro laipsnio diplomą. Po studijų – dvylika mėnesių Danijoje, Vokietijoje ir jokių minčių apie mokyklą.
„Kaip joje atsiradau? Praėjus maždaug metams po baigimo, medicinos bendrabutyje ieškojau tualeto, o už akių visai netikėtai užkliuvo plakatas, kuriame ryškiu šriftu buvo parašyta: „Tavęs laukia vaikai.” Nusprendžiau užpildyti anketą, juolab kad testai visuomet buvo mano silpnybė”, – su kiekvienu įveiktu atrankos etapu augantį azartą prisiminė dailės mokytoja.
Maždaug po dviejų mėnesių, besiruošdama kelionei į Londoną, kitame laido gale Elzė išgirdo koordinatorės patvirtinimą apie jos tinkamumą dalyvauti projekte ir kiek netikėtą pasiūlymą mokytojauti Vilkijoje.
„Paprašiau duoti man pusvalandį pagalvoti. Padėjusi ragelį pasigūglinau, kur ji yra. Pirmas vaizdas, kurį man išmetė internetas, buvo didelis kalnas”, – besišypsodama virtualią pažintį su miesteliu Kauno rajone, kurį dabar vadina mažąja Šveicarija, prisiminė klaipėdietė.
Iki šiol Elzė puikiai pamena pirmąją pamoką su tuomete 8B klase, po kurios ji gręžė iš jaudulio šlapius marškinėlius ir pokalbį su mama, esą per 45 min. jai nepavyko atkreipti mokinių dėmesio net ir užlipus ant kėdės. Tiesa, jau netrukus viskas apsivertė aukštyn kojomis – jaunoji pedagogė pamokas įspraudė į taisykles, taip palengvindama darbą ir sau, ir mokiniams.
„Kartais taisyklių pavyksta laikytis, kartais ne. Tai, kas tinka vienai klasei, nebūtinai tiks kitai. Tarkim, yra mokinių, kurie nemėgsta dirbti su muzika, o yra tokių, kurie ne tik jos klauso, bet dar ir suranda kompromisą – dainas, kurios patinka visiems”, – patirtimi dalijosi mokytoja, į menų pasaulį vedanti ir jaunesnių, ir vyresnių klasių moksleivius. – Klystate manydami, kad visi prie manęs limpa kaip bitės prie medaus. Vieniems patinku, kitiems ne. Lengviausiai kalbą randu su penktokais, kurie dar turi daug neišbarstytos meilės mokytojui, ir aštuntokais, kurie labai nori būti suaugę. Nuostabūs prisiminimai ir apie praėjusių metų abiturientus, su kuriais galėjome kalbėti apie menus plačiąja prasme.”
Turi nebaigtų darbų
Sutikę dalyvauti programoje „Renkuosi mokyti!”, jaunieji pedagogai pasirašo dvejų metų sutartį. Elzės terminas eina į pabaigą, tačiau jaunoji maksimalistė vylėsi, kad jai bus leista mokykloje likti dar vienus mokslo metus.
„Turiu nebaigtų darbų, – rimtu veidu atšovė pešnekovė. – Jei tu išeini, o po tavęs kažkas lieka, vadinasi, geras darbas pavyko. Nenorėčiau, kad man išėjus sugriūtų pirmuosius metus skaičiuojanti 5–8 klasių mokinių taryba.”
Jaunesnius moksleivius jungianti veikla – tai tik vienas iš daugelio projektų, kuriuos Elzė vadina pavykusiais. Lenkdama pirštus dailės mokytoja prisiminė likusiuosius: daugiau nei 500 „like” socialiniame tinkle „Facebook” sulaukusį filmą apie dvylika gerų darbų gimnazijai, „Didžiojo Getsbio” šokius ir naktį mokykloje, „Talentviziją” ir unikalų, visas klases įtraukusį balsavimą ar pirmą kartą mokykloje organizuotą Helovino šventę.
„Jai intensyviai ruošėmės maždaug dvi savaites. Pakeitėme kabinetų lenteles ant durų. Į pamokas tądien mokinius kvietė klyksmo ir juoko skambučiai, vaikai suoluose sėdėjo persirengę baubukais ir vėlėmis. Po pamokų vyko orientacinės varžybos aplink mokyklą, kuri laikinai virto Černobylio avarijos vieta, – apie renginį, užtraukusį kai kurių pedagogų rūstybę, kalbėjo E.Vareikytė. – Taip, su savo pompastiškomis idėjomis galiu būti dailės mokytoja, tačiau sistemai greičiausiai neįtinku. Turbūt todėl, kad neretai apie kitus mes sprendžiame iš nuogirdų, iš neteisingo pirmo įspūdžio. Turbūt todėl, kad nesusikalba vaikai, tėvai ir mokytojai. Turbūt todėl, kad net kolegos tarpusavyje neranda bendros kalbos.”
Prasmingiausias darbas
Nesvarbu, koks bus direktoriaus sprendimas dėl tolesnio likimo mokykloje, Elzė įsitikinusi, kad tai, ką ji dabar daro, – prasmingiausias ir daugiausia malonumo teikiantis, tačiau anaiptol ne lengviausias darbas.
„Sunkus. Visų pirma todėl, kad ateina nauja karta, vaikai individualistai, vienetai. Aš dar priklausiau masei, o jie – nebe. Todėl ruošdamasi pamokai, rezerve visuomet turiu dar kelias atsargines kryptis. Žinoma, dailės pamokoje, kur yra įvairių pagalbinių priemonių, tai lengviau nei matematikoje ar chemijoje, – nepaisant dalyko sudėtingumo, pasak E.Vareikytės, neįmanomų dalykų nėra. – Nėra ir negabių vaikų. Tiesiog reikia mokėti prie kiekvieno jų prieiti. Tikiuosi, man tai pavyko padaryti. Neneigsiu, išgirdus vaiko žodžius „va, dabar aš supratau”, vidinis liūtas iš pasitenkinimo ne kartą riaumojo.”
Palikusi Vilkiją Elzė žada tęsti magistro studijas. Galbūt toliau keliauti su programa „Renkuosi mokyti!”. Tiesa, jos planuose – jau ne tik Lietuvos miestai ar rajonai, bet ir užsienio šalys.
„Kas bus su Lietuva? Manau, po kokių penkerių ar dešimties metų, kai išeis vyresnieji mokytojai, įvyks subtilus pasikeitimas. Atsiras daug privačių mokyklų, mažų klasių. Neliks ribų, ir labai viliuosi, kad vaikai žinos vieną Magelaną, o ne du, kaip kad dabar juokaujama: vieną atsimenu iš geografijos pamokos, kitą – iš istorijos”, – šviesų ateities mokyklos paveikslą ir jauno mokytojo vietą joje piešė E.Vareikytė.
Kardinalūs pokyčiai
„Tai darbas, kuris trunka 24 valandas per parą ir tikrai nesibaigia sulig skambučiu, skelbiančiu pamokos pabaigą. Greičiau tai misija, o ne darbas”, – pirmai pašnekovei antrino kita programos „Renkuosi mokyti!” dalyvė, 26-erių Gabrielė Petraitytė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) gimnazijoje dėstanti prancūzų ir ispanų kalbas. Ji, kaip ir Elzė, ne kartą purtėsi pedagogo specialybės, o artimųjų speičiama į kampą su klausimu „Gal visgi?”, atsakydavo garsiu juoku.
„Visuomenė sukūrusi nepatrauklų mokytojo įvaizdį, gal todėl jaunieji specialistai baiminasi peržengti mokyklos slenkstį. Džiaugiuosi, kad mano patirtis po dvejų gimnazijoje praleistų metų visai kitokia, – paskutines dienas iki projekto pabaigos birželį skaičiavo užsienio kalbų mokytoja. – Ką man davė laikas, praleistas mokykloje? Labai daug, ir žodžiais to neapibūdinsi. Žinau viena – jei anksčiau bėgau nuo mokytojo profesijos, dabar į tai žiūriu visai kitaip.”
Gabrielė neslėpė, kad, nepaisant didelių, ant jos pečių gulusių krūvių, kurie verčia jaustis pilka pele, visos dienos gimnazijoje buvo kupinos pačių geriausių emocijų, o kiekviena pamoka – tarsi mažas projektas, keliantis tikslus ir mokiniams, ir jai pačiai.
„Prie vienų galiu drąsiai dėti pliuso ženklą. Kitų nespėjau įvykdyti, – bendrus darbus reziumavo rudakė, o paprašyta prisiminti pirmąją savo pamoką šyptelėjo. Ta pačia veido išraiška – aukštyn pakeltais lūpų kampučiais ji dėliojo ir vėliau besiklostančius įvykius.
Reikia brėžti ribas
„Baigusi studijas Vilniaus universitete dvejus metus gyvenau Prancūzijoje. Ten trumpai teko dirbti ispanų kalbos mokytoja. Turėjau šiokios tokios patirties, juolab prisidėjo vasarą projekto kursuose įgytos žinios, todėl į LSMU gimnaziją ėjau kupina įvairių minčių ir idėjų. Galiausiai supratau, kad čia mokykla, ne universitetas”, – G.Petraitytės teigimu, ji labai greit perkando, ko išties reikia moksleiviams. – Mes mokėmės, kaip dirbti su technologijomis. Ši karta gimė prie jų – patys puikiai žino visas prieigas ir yra tarsi mažieji specialistai. Jiems reikia šilto ir artimo bendravimo.”
Laikas, praleistas gimnazijoje, jai leido suprasti ir tai, kad vaikams reikia taisyklių. Taip esą lengviau dirbti ne tik mokytojui, bet ir patiems moksleiviams, kurie žino, kad, Gabrielei suskaičiavus iki trijų, sulig skaičiumi zéro, klasėje turi įsivyrauti visiška tyla.
„Anksčiau ne kartą girdėjau besiskundžiant mokytojus, kad, palyginti su ankstesnėmis kartomis, ši yra labai nepriklausoma ir dirbti su ja sunku. Man atrodo priešingai. Šių dienų moksleiviai – smagūs ir protingi. Svarbiausia apčiuopti jų ritmą ir rasti prieigą. Ne mažiau svarbu nubrėžti ribas. Dabar galvoju, kad su klase, kuriai vedžiau pačią pirmą pamoką, visus metus man sekėsi dirbti sunkiau. Kodėl? Neturėjau patirties ir žinių, kaip reikia bendrauti”, – įgytomis pamokomis ateičiai džiaugėsi programos dalyvė.
Parengta pagal Šarūnės Kutinskaitės-Būdavienės straipsnį „Kauno dienoje” Kitokios mokytojos: ateina nauja karta, vaikai individualistai
Vilmanto Raupelio nuotr. / „Kauno diena”
