Kai dirbtinis intelektas dar tik pradėjo skverbtis į kasdienius pokalbius, matematikos ir informacinių technologijų mokytoja Aurelija Žilionytė jau jautė, kad švietimo sistema į šį pokytį reaguoja per lėtai. Iš IT srities į mokyklą atėjusi „Renkuosi mokyti!“ penkioliktos kartos mokytoja šiandien kalba ne tik apie technologijas, bet ir apie santykį, smalsumą bei mokėjimą mokytis. Pokalbyje – apie pokyčius, kurie prasideda nuo asmeninio sprendimo, ir apie tai, kodėl mokytojo vaidmuo ateityje tik stiprės.

Nuo ko prasidėjo tavo kelionė švietimo link?

Mokykloje susidomėjau pirmaisiais kompiuteriais, o kartu sekėsi ir matematika, tad natūraliai pakrypau į technologijų sritį. Baigusi studijas dirbau IT srityje, o vėliau pradėjau apmokyti naujus kolegas. Pajutau, kad man labai patinka pats mokymo procesas – net primindavau savo „mokiniams“ atsinešti sąsiuvinį ir tušinuką. (juokiasi)

Kelias link „Renkuosi mokyti!“ prasidėjo nuo „Vilnius Girls Code“ – moterų bendruomenės, kurioje kartu mokėmės technologijų. Vėliau atsirado galimybė tapti vaikų programavimo būrelio mokytoja. Tuo metu daug kalbėjomės apie pokyčius, mokymąsi, ir man pasidarė įdomu, kaip visa tai vyksta bendrojo ugdymo sistemoje.

Kai pradėjo rastis pirmosios dirbtinio intelekto užuominos, man atrodė, kad reaguoti reikia jau dabar. Tačiau mano aplinkoje pokyčiai vyko lėtai, todėl pradėjau ieškoti naujų galimybių augti.

Kaip radai kelią į „Renkuosi mokyti!“?

Kadangi jau dirbau neformaliajame ugdyme, vieną dieną gavau pasiūlymą iš mokyklos, kuri ilgą laiką neturėjo informacinių technologijų mokytojo. Tai tapo mano pirmąja pažintimi su bendrojo ugdymo sistema.

Supratau, kad noriu į šią sritį gilintis rimčiau ir augti kaip mokytoja, todėl nusprendžiau aplikuoti į „Renkuosi mokyti!“.

Mokykla be informacinių technologijų mokytojo šiandien skamba gana drastiškai. Kaip tau atrodo?

Manau, kad tai labai daug. Technologijos skirtos tam, kad palengvintų įvairius procesus, o jei norime eiti kartu su pasauliu, negalime jų ignoruoti. Kai kurie mokiniai man atėjus net bijojo paimti kompiuterio pelę į rankas – tada pasivyti tampa labai sunku.

Juk galėjai pokytį kurti ir neformaliajame ugdyme. Kada pajutai, kad nori eiti į bendrojo ugdymo sistemą?

Supratau, kad neformalus ugdymas pasiekia ne visus. Galiausiai jis tampa tam tikru burbulu, o už jo ribų daug vaikų taip ir negauna svarbios informacijos.

Tuo pačiu pradėjau girdėti nuomonių, kad „dirbtinis intelektas palauks“. O man atrodė priešingai – kad kažkas turi gilintis į šią temą jau dabar, kitaip atsiliksiu ir pati.

Dar vienas svarbus suvokimas buvo tai, kad technologijas tùri suprasti ir patys mokytojai. Kitaip – ką jie perduos vaikams? Norėdama suprasti, su kokiais iššūkiais susiduria mokytojai, turėjau pati pabūti mokykloje.

Kas atėjus į mokyklą nustebino labiausiai?

Dažnai girdėdavau, kad esu labai kantri, bet mokykloje supratau, kad tam tikrais atvejais tos kantrybės gali ir pritrūkti. (juokiasi)

Iki tol buvau pratusi prie aplinkos, kur dauguma žmonių motyvuoti, o susitarimai veikia gana sklandžiai. Mokykloje tie patys metodai ne visada pasiteisindavo – kartais tekdavo mesti pasiruoštą planą į šalį ir improvizuoti.

Mokykloje daug daugiau skirtingų vaikų, skirtingų patirčių ir poreikių. Tai pareikalavo iš manęs lankstumo.

Kokiu savo per dvejus metus sukurtu pokyčiu labiausiai džiaugiesi?

Pirmiausia tuo, kad mokiniai pagaliau turėjo informatikos mokytoją. (juokiasi)

Tačiau didžiausią pokytį pamačiau pradėjusi inicijuoti trišalius susitikimus tarp mokinio, tėvų ir mokytojo. Vėliau ši praktika išplito visoje mokykloje.

Įdomu tai, kad ruoštis tokiems pokalbiams man padeda ir dirbtinis intelektas. Žinodama pokalbio temą bei tikslą, paprašau DI sukurti dalyviams pokalbio korteles – taip lengviau išlaikyti struktūrą ir pasiruošti skirtingiems pokalbio scenarijams.

Taip pat labai džiaugiuosi mokinių refleksijų sąsiuviniais. Pradžioje jiems buvo sunku aprašyti savo mintis ir jausmus, o dabar jų refleksijos gerokai gilesnės.

Jei galėtum pasirinkti vieną pokytį švietime, kas tai būtų?

Nuimčiau kuo daugiau administracinės naštos nuo mokytojų pečių ir atlaisvinčiau vietos pamokoms, ryšiui su vaikais, kūrybai.

Tarp kitko, čia labai galėtų padėti dirbtinis intelektas ir bendra skaitmenizuota sistema. Nematau prasmės mokytojams nuolat iš naujo pildyti tų pačių lentelių ar dokumentų, kurie kartais net nėra skaitomi.

Kam reikalingas mokytojas pasaulyje, kuriame vis daugiau gali padaryti dirbtinis intelektas?

Manau, kad mokytojai vis labiau taps mentoriais – žmonėmis, kurie padeda rasti kryptį, lydi, kai kyla klausimų, ir moko pačiam ieškoti atsakymų.

Dirbtinis intelektas nepakeis žmogiško ryšio. Vis tiek reikės žmogaus, kuris paskatins, padės atsirinkti informaciją ir nukreips tinkama linkme.

Kokias didžiausias DI grėsmes matai švietime ir kaip mokytojai galėtų padėti jų išvengti?

Didžiausia grėsmė atsiranda tada, kai DI pradedamas naudoti nuolat, net be realaus poreikio, ir jam atiduodamas pats mąstymas. Tada silpnėja savarankiškas galvojimas, kritinis vertinimas, kyla sąžiningumo ir duomenų saugumo klausimų.

Todėl mokytojo vaidmuo – ne drausti, o mokyti naudoti DI atsakingai: klausti, tikrinti, reflektuoti. Ir labai svarbu, kad pats mokytojas jaustųsi užtikrintai naudodamasis šiomis technologijomis.

Kaip šie dveji metai pakeitė tave pačią?

Dar geriau supratau, kaip valdyti stresą, priimti situaciją tokią, kokia ji yra, ir ieškoti skirtingų būdų spręsti problemas.

Kuo šiame kelyje labiausiai padėjo „Renkuosi mokyti!“?

Labiausiai – bendryste ir palaikymu. Nuolat šalia yra žmonių, kurie supranta, per ką eini, pataria, paguodžia ar pasijuokia kartu.

Taip pat labai padėjo mokymai, projektai ir užduotys – visa tai neleido užsibūti vienoje vietoje ir skatino augti.

Ar jau žinai, kur toliau ves šis kelias?

Esu nusprendusi, kad mokykloje liksiu. Galbūt išbandysiu kitą mokyklą, nes noriu pamatyti daugiau skirtingų kontekstų. Man atrodo, kad tai svarbu, jei nori kurti didesnius, sisteminius pokyčius.

Ką pasakytum žmogui, kuris svarsto apie mokytojavimą, bet dvejoja?

Tiesiog PABANDYK – tik taip suprasi, ar tai tau. Pokytis dažnai prasideda nuo paprasto sprendimo pabandyti.

Kalbino Kotryna Šeduikytė