Pirmoji pamoka pirmokams, kuriems kelis kartus daugiau negu 7 metai – mano vasaros mokyklos kolegoms. Atrodo, kad per šį mėnesį tikrai ilgas kelias iki šios pamokos buvo nueitas, ir tai buvo pirmoji diena, kai manyje pagaliau perlūžo jau seniai mokykloje įkaltas jausmas, jog už klaidas barama, kad esi nevertingas, jeigu klysti. Ši mokymosi diena buvo pilna saugumo ir ramybės, kurios mokykloje niekada nejutau, nors ir buvau pavyzdinga mokinė. Tikrai apmaudu, kad mokykloje su tuo nesusidūriau, bet tuo pačiu jaučiuosi labai stipri ir įgalinta, galbūt ir aš galėsiu būti tuo žmogumi, kuris vaikams padės pajusti ramybę ir atradimo džiaugsmą.
Į vasaros mokyklą atvažiavau su nerimu, kurį kartais jausdavau net savo drebančiame balse ar pirštų galiukuose, bet pamažu jis blėso ir jo vietą užėmė kiti dalykai. Nemaža dalis mano nerimo susidėjo ir iš to, kad iki galo nesuvokiau mokytojo profesijos. Nepaisant to, kad nuo vaikystės stebėjau pokytį, kurį vaikuose kuria mano mama – matematikos mokytoja. Buvo baisu, nes niekada iki galo taip buvau ir nesupratusi, kokio iš tikrųjų dydžio bei reikšmingumo yra šis pokytis ir kaip ji tai padaro. Ir štai man pagaliau pradėjo rastis šie atsakymai. Įsitikinau, kad vaikas yra drąsus atrasti, klysti ir augti tik tada, kai užmezga saugų ryšį su savo mokytoju. Dar labiau įsitikinau, kad vaikas mokosi apie pasaulį ne iš pratybų ar vadovėlio, o iš tiesų tirdamas pasaulį, pačiupinėdamas jį savo pirštais, nosimi ar liežuviu. Ir šie supratimai mane be galo išlaisvino, nes matau, kaip prasminga ir tikra tai yra. Taigi, mano nerimą pamažu keičia didelis prasmės jausmas, bet tai dar ne viskas.
Mano nerimą pamažu lauk išstumia ir supratimas. Vaikų supratimas. Dar prieš vasaros mokyklą vis pasvarstydavau, o kaip gi bus su tais vaikais, kurie yra „nepatogūs“? Ką darysiu, jeigu vaikas įpykęs išlėks iš klasės, jeigu jį suerzins per didelis triukšmas, jeigu matysiu, kad jo akys užgesusios? Ką tada darysiu? Jau šiek tiek dirbau mokykloje padėjėja ir kartais tikrai jaučiausi bejėgė, nes iki galo niekada nesupratau vaikų. Gal ir supratau, tačiau neretai prioritetų sąraše pirmiau buvo akademiniai pasiekimai, o ne vaiko gerovė. Ir vasaros mokykloje širdį stipriai suspaudė suvokimas, kad vaikai tikrai nebūna „nepatogūs“, nes taip pasirenka. Suvokimas, kad jų „nepatogumas“ yra didžiausias nepatogumas jiems patiems, o ne mokytojui ar klasei. Atrodo, intuityviai tai supratau, bet artikuliuoti ar logiškai argumentuoti kitiems iki šiol negebėjau. Man tai – labai vertinga pamoka, kurią nešiuosi į mokyklą.
Na, ir bene svarbiausia pamoka tai – bendrystės svarba. Nepaisant to, kad visada buvau kokių nors bendruomenių dalimi, niekada nebuvau patyrusi tokios bendrystės, kokią patyriau čia. Ir būtent šioje bendrystėje jaučiu didžiausią savo asmenybės virsmą ir augimą, būtent ši bendrystė kaip trintuku naikina nerimą ir skatina augti bei tobulėti. Kaip būtų puiku atnešti tai ir į klasę, suburti ne tik vaikus, bet ir jų tėvus. Esu tikra, kad vaikai išgyventų lygiai tą patį, ką ir aš. Labai norėčiau, kad jie tai išgyventų ir eisiu į mokyklą su šiuo tikslu.
Taip, labai didelė vasaros mokyklos dalis yra apie mokytojo profesionalumą, vis dėl to, kol kas man tai primena, labai vertingas žinias apie tai, kaip tapyti paveikslus. Vis dėl to, dabar jaučiu, kad kol nepaimsiu teptuko ir nepradėsiu tapyti, iki galo šių dalykų ir nesuprasiu. Šią akimirką man tai atrodo, kaip mistiškai didelė meistrystė, kuri manyje pradės bręsti tik uoliai mokantis iš savo mokinių ir kartu su jais. Nekantrauju pradėti šią kelionę.
Rūta Kovalskytė
„Renkuosi mokyti!“ 12-osios kartos dalyvė
Pradinių klasių mokytoja
