Daug kūrybos, daug improvizacijos, netikėtos ir šypseną keliančios akimirkos, kai nežinai atsakymo į užduotą klausimą, kai viskas pakrypsta ne į tą pusę, kuriai ruošeisi, kai pasiruošta tema ir veiklos yra nustumiamos į šalį ir vyksta gilios, jautrios ir jaudinančios diskusijos. Tokie buvo mano pirmieji mokslo metai mokykloje kai esu mokytoja.
Daug klausimų, nuolatinė refleksija ir įsivertinimas prieš save patį, ar viskas buvo gerai, ar mokiniams patiko, ar jiems įdomu, ar jie suprato. O tada didžiulis džiaugsmas ir supratimas, kad paprastose situacijose, paprastame klausime, pasidalinime įžvelgi pačias svarbiausias ir gražiausias mokinio savybes – smalsumą, nuoširdumą, ir atvirumą.
Metai buvo tikrai kitokie. Su daugybe netikėtumų, prisitaikymo prie vis besikeičiančių aplinkos sąlygų, su nuolatine savęs motyvacija, kad viskas bus gerai, su didžiausiais improvizacijos elementais, kai praktinius užsiėmimus, veiklas, tokias kaip žygiai, kelionės, ekskursijos, turi pakeisti ir pritaikyti darbui bei nuotolinei pamokai.
Tikriausiai tai man buvo ir yra didžiausias iššūkis – pati esu praktikė, myliu veiklas, kur verda veiksmas, kai mokiniai gali dirbti poromis, grupėse, kai galime laisvai keisti mokymosi aplinką, kai galime mokytis iš netikėčiausių situacijų ir išgirsti bei pamatyti, būti dalimi tam tikrų procesų.
Pradėjus dirbti nuotolinio mokymo sąlygomis teko pasitelkti naujus darbo įrankius, metodus, pamokas pergalvoti ir sukurti visiškai naują patirtį. Tad šitoje vietoje prasidėjo didžiulė kūryba, laisvė improvizacijai, idėjų, įkvėpimo ir mokymo patirtį kuriančių situacijų ieškojimas bet kokiose kasdienėse ir buitinėse situacijose. Taip gimė pamokos, kai su mokiniais sodinome augalus ir tokiu būdu auginome atsakomybės jausmą. Kai visi kartu domėjomės ir dalyvavome tvarumo palaikymo temose – rinkome šiukšles savo gyvenvietėse, keitėme kasdienius vartojimo įpročius, tokius kaip vienkartinių ir plastikinių maišelių naudojimas, atliekų rūšiavimas. Nemažai dėmesio taip pat skyrėme kūrybinėms dirbtuvėms, kurių metu mokiniai buvo skatinami senus, nenaudojamus, nebepatrauklius daiktus prikelti antram gyvenimui. Rezultatai nustebino ne tik mane, bet ir pačius mokinius – iš namuose rastų nebenaudojamų daiktų buvo sukurtos taupyklės, papuošalų dėžutės, įvairus laisvalaikio praleidimo inventorius, perdažyti seni gėlių vazonai, baldai ir t.t.
Mokėmės susitvarkyti savo darbo, miegojimo vietą – dalyvaujant 30 dienų iššūkyje „Mėnesis be daiktų“. Šio iššūkio metu mokiniai buvo kviečiame mažiausiai 30 atstitiktinių daiktų, esančių miegamajame, darbo kambaryje, sudėti į atskirą dėžę ir juos palikti joje 30 dienų – po mėnesio apžvelgėme rezultatus, įsivertinome, kiek daiktų iš dėžės buvo panaudota ir išimta, o kiek liko taip ir stovėti. Likusius daiktus, kurie per mėnesį laiko nebuvo panaudoti, skatinome atiduoti, padovanoti ar išsimainyti.
Kartu su mokiniais taip pat auginome virtualius miškus. Iššūkis buvo praleisti kuo daugiau laiko be mobiliojo telefono – tuo metu, kai telefone yra nenaršoma, auga virtualūs medžiai, taip kiekviena valanda praleista be mobiliojo telefono rankose pasėdavo po medį į kiekvieno asmeninį virtualų mišką. Šios programėlės pagalba mokėmės naujų įpročių ir ugdėme valią sau mestiems iššūkiams pasiekti – sportas, knyga, kalbos mokymasis, maisto gaminimas ir pan.
Kadangi karantinas buvo didžiulis iššūkis kiekvienam, tiek penktos klasės mokiniui, tiek abiturientui, todėl visi kartu mokėmės planuoti savo laiką, kurti dienotvarkę, įsivertinti ir darbus atlikti prioritetine tvarka – taip užsitikrinant ir pasiliekant laisvo laiko sau ir savo malonumams.
Daug dėmesio ir energijos skyrėme motyvacijos temai. Dažnai kėlėme sau klausimą, o kur dingsta motyvacija? Ką tokiu atveju daryti, kas gali padėti? Šioje vietoje man pačiai kaip mokytojai teko kovoti su motyvacijos buvimu ir ne! Ne kartą teko susidurti su situacija, kai mokiniams kalbi apie produktyvumą, o pats visiškai toks nesijauti – tad šioje vietoje didžiausią pagalbos ranką ir tvirtą petį visada buvo pasiruošę ištiesti „Renkuosi mokyti!“: pedagoninis konsultantas, kuris nuoširdžiai rūpinosi, kaip sekasi dirbti ir ilsėtis, mūsų RM11 kartos koordinatorė Justina, kurios klausimai ir skambučiai visuomet būdavo tinkamu laiku ir, žinoma, didžiausias motyvacijos pasikrovimas, įsižeminimas – mokymai ir susitikimai su visais kolegomis. Nuoširdus pokalbis, tinkamas klausimas, išsikalbėjimas ir pasidalinimas, jausmas, kad esame visi KARTU, buvo ir yra didžiausias postūmis eiti į priekį ir jaustis dalimi kai ko labai svarbaus!
Taigi, praėjus pirmiems mokslo metams supratau ir įsitikinau, kad mokytojo darbas yra ėjimas KARTU. Kartu su mokiniais, kolegomis, bendruomene – į bet kokią patirtį, veiklą, nuotykį, užduotį ar atsakymo į sudėtingą klausimą ieškojimą. Ir būtent ši mintis galvoje generuoja jau dabar naujas veiklas ateinantiems mokslo metams – DALINTIS, DALYVAUTI KARTU, BŪTI ČIA IR DABAR.
