Nuo vaikystės svajojusi tapti mokytoja, Agnė pirmiausia pasirinko visai kitą kelią – studijavo matematiką, dirbo finansų srityje, kol galiausiai suprato, kad rutinoje savęs nebemato. Taip per „Renkuosi mokyti!“ programą ji grįžo prie vaikystės svajonės. Per dvejus metus mokykloje matematikos mokytoja ne tik pati išmoko gyventi nuolatiniame mokyklos chaose, bet ir vis daugiau atsakomybės už mokymąsi perdavė savo mokiniams. Kodėl šiandien ji save vadina labiau konsultante nei mokytoja ir kodėl yra įsitikinusi, kad mokiniai gali kur kas daugiau, nei kartais leidžiame jiems patikėti, – apie tai tolimesniame pokalbyje.

Kur prasidėjo tavo kelias į mokyklą?

Nuo vaikystės mamai sakiau, kad būsiu mokytoja. Mane tai labai traukė ir žavėjo. Tiesa, tada galvojau būtent apie pradinių klasių mokytoją.

Vėliau, kai reikėjo mokykloje rinktis kryptį, man labai gerai sekėsi matematika, todėl pamečiau tą pirmą viziją. Įstojau į taikomąją matematiką su mintimi, kad vėliau imsiuosi pedagogikos mokslų, bet tuo metu kažkaip niekas jų nesirinko ir, nenorėdama būti balta varna, pasirinkau finansus.

Ir man šiaip visai patiko! Skaičiai, tvarka, analizavimas ir visa kita. Bet labai greitai nusibodo, nes tame buvo daug rutinos. Kas mėnesį tos pačios ataskaitos, niekas nesikeičia.

Išėjusi į motinystės atostogas pradėjau rimtai galvoti, ar man tikrai norisi tokios rutinos, ir visgi nusprendžiau grįžti į mokytojos kelią. (šypsosi)

Pradėjau ieškoti būdų tą padaryti ir taip atradau „Renkuosi mokyti!“. Užpildžiau anketą, ėjau į atrankas ir galvojau, kad tikrai pateksiu – juk girdėjau, kaip trūksta mokytojų. Tik praėjusi atrankas supratau, ką aš čia praėjau ir kur patekau. (juokiasi)

Visada jaučiau tokį lyg pašaukimą, todėl turbūt man nekilo klausimų.

O kas yra tas pašaukimas? Iš kur pas tave kaip vaiką atsirado ta mintis, kad nori būti mokytoja?

Buvo mano gyvenime gerų mokytojų, kuriuos iki šiol atsimenu, bet nemanau, kad jie lėmė mano pasirinkimą. Tiesiog viduje labai norėjau dirbti su vaikais, mane tai traukė.

Ir tada dar mano mylima matematika kaip dalykas – pagalvojau, kad čia juk tobula kombinacija.

Iš tikrųjų dabar jaučiu, kad esu ten, kur turiu būti. Į darbą keliuosi su šypsena ir niekada negalvoju: „O ne, vėl pirmadienis.“

Per mokinių atostogas net pasiilgstu vaikų. Nors kartais sunku tuo patikėti – jie testuoja mano kantrybę, bando ribas, išūžia galvą. (šypsosi) Bet į nieką šio darbo nekeisčiau.

Skamba, kad radai savo vietą. Bet turbūt nėra taip, kad viskas vien tik gražu?

Pagrindinis mano iššūkis – didelis darbo krūvis, kuris labai išsekina, o paskui reikia nemažai laiko save atstatyti.

Pavyzdžiui, šiandien turėjau atnešti daiktų mūsų žygiui su mokiniais. Einu ir galvoju, kaip juokingai atrodau – su kuprine, trim dideliais maišais ir dar kavos puodeliu kitoj rankoj. Kaip ir sunku, bet tuo pačiu toks geras jausmas!

Ar tai galima būtų sudėti į žodį „prasmė“?

Aš nežinau, ar čia yra prasmė. Dar per tuos dvejus metus nesupratau, kiek vaikai visa tai įvertina.

Bet pati jaučiu, kad maksimaliai save atiduodu – daugiau jau neturiu. Ir turbūt tai, kad jie pas mane sugrįžta, kartais su dovanėlėmis ar dėmesiu, leidžia suprasti, kad jie jaučia, mato, kiek dėl jų stengiuosi.

Paminėjai nuovargį. Kaip manai, ar mokykloje galėtų įvykti pokytis, kuris bent šiek tiek sumažintų tą naštą mokytojui?

Mes visi renkamės, kiek savęs atiduoti. Bet jaučiu, kad prisiėmiau gal ir per daug.

Pavyzdžiui, ne tik mokau matematikos, bet ir esu klasės auklėtoja. Nesitikėjau, kad tai tiek dėmesio ir energijos reikalaujantis darbas – nuolatinis bendravimas ir ryšio palaikymas su mokiniais, jų tėvais, sudėtingos situacijos, dokumentai, išvykų ir susitikimų organizavimas ir kitos atsakomybės.

Jaučiu, kad pastaruoju metu matematiką net šiek tiek esu pametusi.

Kartais su kolegomis kalbame, kad auklėtojavimui galėtų būti skirtas atskiras etatas. Dabar realybė tokia, kad jis reikalauja labai daug laiko ir energijos, o atlyginimo prasme beveik nesijaučia.

Supratau, kad nenoriu apleisti matematikos, todėl išleidusi dabartinius auklėtinius dar galvosiu, ar imtis naujos klasės.

Skamba, kad auklėtojo darbas yra kiek nuvertinamas. Gal atrodo, kad jis lengvas, nereikalaujantis per daug resursų ir dėmesio. O lengva yra tik tuomet, kai nėra kokybės.

Taip, labai pritariu ir tikiu, kad tai turėtų keistis.

Du metai mokykloje – kuo norėtum pasidžiaugti labiausiai?

Šiais metais pradėjau taikyti savivaldaus mokymo(si) metodą, kai mokiniai patys veda pamokas ir prisiima atsakomybę už viską. Pradžioje buvo sunku, prie šios idėjos juos pratinau po truputį, bet po metų rezultatai labai džiugina.

Mokiniai pasirenka temą, kurios dar nėjome, ir pasiruošia ją paaiškinti kitiems – išsisprendžia užduotis namuose, persiskaito medžiagą ir patys sugalvoja, kaip ją pristatys bendraklasiams. Gali parodyti filmuką, duoti komandines užduotis ar naudoti bet kokį metodą, koks jiems atrodo tinkamas.

Pradžioje buvo tikrai daug „sudegintų“ pamokų, nes ateidavo nepasiruošę, bandydavo kažkaip išsisukti, pasimaivyti prieš draugus. (šypsosi) Bet laikui bėgant įvedinėjau griežtesnius kriterijus, juos kartu tikslinomės, atsirado daugiau struktūros ir aiškumo jiems patiems, kaip turėtų atrodyti pamoka. Su mokiniais nuolat reflektuojame, ką galėtume pakeisti visame procese. Prieš pamokas atsirado ir konsultacijų laikas, kai jie galėdavo pasitikrinti atsakymus, parodyti pasiruoštą medžiagą.

Dar tikrai nėra viskas tobula, bet aš taip džiaugiuosi rezultatais! (šypsosi) Vis daugėja pamokų, kai man belieka pasivaikščioti po klasę ir pasižiūrėti, ar niekam nieko netrūksta. Viskas lyg vyksta savaime. Ir jie sugalvoja tokių kūrybiškų darbų!

Aš dabar labiau konsultantė, o jie viską pasidaro patys. Čia juk toks stiprus dalykas: jie ne tik mokosi matematikos, bet ir įsisąmonina, kad gali mokytis patys.

Būdavo, sako mokinys: „Aš nesuprantu.“ Klausdavau, ar bent perskaitė sąlygą. „Kur?“ – sako man. (juokiasi) Su tokiu tikėjimu, kad viską aš paduosiu. O kai reikia kitam paaiškinti, atsiranda visai kita atsakomybė.

Buvo atvejų, kai vaikas drovėdavosi, tai nieko neverčiau – galėjo kitu būdu parodyti, kad temą išmoko, suprato. Bet po pusės metų net ir tie drovesni patys atėjo paklausti, ar galėtų pravesti pamoką. Dabar, kai ateinančiai pamokai kartais trūksta mokytojo, klasėje būna rankų miškas. (šypsosi)

Kalbant apie mažiau motyvuotus vaikus, kurie anksčiau ir tuščius kontrolinių darbų lapus man atiduodavo, ir pusiau miegodavo per pamokas, tai perleidus jiems atsakomybę, klasėje pagaliau pradėjo vykti mokymas(is), o kai kurie apskritai sužibėjo taip, kaip niekas nesitikėjo.

Aišku, dabar, mokslo metų pabaigoje, galiu džiaugtis šio metodo vaisiais, nors viską pradėjome dar rugsėjį. Tad svarbu paminėti, kad šie pokyčiai tikrai reikalavo kantrybės, užsispyrimo ir paprasčiausiai laiko.

Tikrai tęsiu šią praktiką ir kitais metais, nes dabar jau tik liks tobulinti metodus, kelti kriterijus ir kokybę – principą jie jau suprato.

Atrodo, kad tavo pagrindinė mintis per visą pokalbį yra viena – mes per mažai tikime, kiek mokiniai gali patys.

Taip. Ir tą matau ne tik savo pamokose. Pavyzdžiui, man atrodo, kad bent iki dešimtos klasės korepetitorių apskritai nereikėtų.

Dabar tėvai dažnai samdo korepetitorius net penktokams. Tada išeina taip, kad vaikas ateina į mokyklą ir nieko nedaro, nes žino: vis tiek eis pas korepetitorių ir ten jam viską paduos. O jei mokykloje atsiranda mintis „ai, kažkur kitur pasimokysiu“, tada krenta rezultatai ir tėvai samdo korepetitorius – taip tik dar labiau patvirtindami tą elgesio modelį.

Taip išeina užburtas ratas.

Jei galėtum įvesti dar kokį nors pokytį mokykloje, kas tai būtų?

Norėtųsi daugiau jaukumo. Gal kad su šlepetėmis mokykloje visi galėtų vaikščioti. (juokiasi)

O šiaip sunku viską įvardinti dabar, aš palaipsniui mąstau. Man opiausia problema atrodė, kad mokiniai knygos neatsiverčia jų paprašius, tai ir ėmiausi tą spręsti pirmiausia.

Toliau man aktualus auklėtojavimas ir tai, kad tame visko tiesiog per daug. Taip lengvai viena to neišspręsiu, bet galiu galvoti apie tai. Tą ir darau, o toliau matysime.

Koks didžiausias pokytis įvyko tavyje?

Daugiau kantrybės, tolerancijos chaosui ir darbų kiekiui.

Man, kaip maksimalistei ir perfekcionistei, mokykloje visko atlikti neįmanoma – čia darbai niekada nesibaigia. Nors planuoti darbus visada mokėjau, bet čia geriau išmokau susigyventi su ta mintimi, kad mokykloje niekada nebus taip, jog nebus ką daryti. (juokiasi)

Taip pat dar stipriau įtvirtinau savyje tai, kad visko iš karto nepadarysi. Ir apskritai visko nepadarysi, kad ir kaip norėtųsi. Bet būtent dėl to dirbant mokykloje visada yra kur tobulėti.

Kalbino Kotryna Šeduikytė