Ana Pečiulienė, „Renkuosi mokyti!“ 8 kartos alumnė į mokyklą atėjo iš verslo. Kaip jai sekėsi, Ana papasakojo portale DELFI.lt:
Lietuvių kalbos mokytojos kelią pasiryžusi išmėginti A. Pečiulienė svajojo tapti mokytoja dar pati tebūdama pirmos klasės mokine. Kadaise mergaitė mėgdavo žaisti, kad vaikams rašo pažymius ir tikrina jų sąsiuvinius, o praėjusiais metais šis žaidimas virto realybe. Visą gyvenimą dirbusi darbus, nesusijusius su mokytojavimu, A. Pečiulienė apsidžiaugė, kad įsitraukdama į projektą gali priartėti prie ją visuomet žavėjusios profesijos. „8 metus dirbau renginių organizatore, o pernai, sužinojusi apie „Renkuosi mokyti!“ iniciatyvą, užpildžiau dalyvio anketą ir išmėginau savo laimę. Praėjusį pavasarį vyko projekto atrankos, o vasarą jau buvau pakrikštyta lietuvių kalbos mokytoja ir nuo rugsėjo 1 d. pradėjau dirbti Vilniaus „Santaros“ progimnazijoje“, – prisimena ji. Vertingiausia ta pamoka, kurioje vaikas nebijo mokytojo Lietuvos rusaitė šiandien moko rusų mokyklos mokinius lietuvių kalbos ir teigia, kad turi galimybę į mokyklą pažvelgti visai kitomis akimis nei tuo metu, kai pati dar buvo mokinė. Tapti lietuvių kalbos mokytoja A. Pečiulienė panoro dar mokydamasi 5-oje klasėje, o 2005 m. įstojo studijuoti lietuvių filologijos. Baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą (dabartinį Lietuvos edukologijos universitetą), moteris išėjo motinystės atostogų ir savo vaikystės svajonę paliko užmarštyje. „Pradėjau dirbti logistikos srityje, paskui projektų vadove verslo seminarų ir konferencijų įmonėje „Confinn“. Tačiau visada su nostalgija prisimindavau darbą mokykloje, praktiką. Labai myliu vaikus ir tikiu, kad mokytojo darbas nėra tik žinios, bet ir pats santykis su vaiku, dalyku, kurį dėstai“, – mano pašnekovė.
A. Pečiulienė įsitikinusi, kad mokytojo darbe svarbu suderinti abu skirtingus mokytojo vaidmenis –svarbu mokėti pabūti ir griežtuoju „kirviu“, ir supratingu vaikų draugu. Juk vaikus reikia ne tik sudrausminti, bet ir užtikrinti, kad jie nebijotų mokytojo. Tam, kad vaikai ko nors išmoktų, svarbu su jais palaikyti gerus santykius. „Labiausiai nustebino tai, kad buvau paskirta mokyti pradinukus, nors pagal diplomą buvau 5-12 klasių mokytoja. Man tai buvo šokas – ar man pavyks? Juk net nežinau, kaip su jais reikės bendrauti. Vis dėlto, jau per pirmąjį mėnesį radome bendrą kalbą, o aš tuo pačiu pagaliau atradau ir savo tikrąjį kelią“, – tvirtina A. Pečiulienė.
Visą straipsnį skaitykite čia
Nuotr. © DELFI / Domantas Pipas
