Alius: bendruomenė – didžiulė vertybė

Alius: bendruomenė – didžiulė vertybė

„Niekada nesutrinku prisistatydamas, kad esu mokytojas, sakau tai pakelta galva“, – sako šeštus metus pedagogo keliu einantis Alius Avčininkas, 2018 m. pelnęs Meilės Lukšienės premiją jaunajam mokytojui.  Pačioje karjeros pradžioje jam buvo sunkiausi tėvų susirinkimai, mat sutrikdavo, kad būdamas toks jaunas turėdavo kalbėtis su tėvais, kaip jiems auklėti vaikus. „Bet kai matai, kad tavimi pasitiki, pasidaro lengviau“, – sakė pedagogas. Vilniaus universitete jis baigė lietuvių filologijos studijas, paskui įgijo semiotikos magistro laipsnį, dabar studijuoja komunikacijos doktorantūrą, dėsto universitete. Būdamas magistrantas jis įstojo į programą „Renkuosi mokyti“ – taip jis pradėjo žingsniuoti į pedagogiką.

Pasak jo, sprendimas dalyvauti programoje „Renkuosi mokyti!“ turbūt buvęs vienas geriausių. Nors pirmuosius dvejus metus buvo visko. „Nusivylimo taip pat. Bet galbūt daugiau savimi. O gal reiklumas (labai keistas būdo bruožas) darė savo. Ir tas reiklumas ne visada pamatuojamas. Iškart supratau, kad bendruomenė – didžiulė vertybė“, – pabrėžė A. Avčininkas. Anot jo, mokytojas dažnai linksta viską priimti itin asmeniškai, pamiršdamas, kad tai darbas, kad tai profesija. Mokykla tampa gyvenimo būdu, kuris galbūt tęsiasi nuo pat pirmųjų mokyklinių patirčių. Tad priklausymas „Renkuosi mokyti!“ bendruomenei buvo ir saugiklis, ir variklis. „Jaučiau, kad rūpiu, kad yra žmonių, kurie galuojasi spręsdami tokias pat problemas. Suvokiau, kad nesu vienas su rūpesčiais, – Alius įsitikinęs programos sėkme. – Kadangi studijavau Vilniaus universitete ir specialiai nesirengiau tapti mokytoju, visa tai, ką gavau, būdamas programos dalyvis – išsigelbėjimas bent pirmaisiais metais.“

„Mokykla, mokyklos bendruomenė mane visada traukė, kaip ir gražus mokytojų pavyzdys. Visa tai man, tuomet mokiniui, leido į mokyklą eiti kaip į namus. Galvojau, o kodėl ne, kodėl tas gražus pavyzdys negali tapti realybe? Jei aš gerai jaučiausi mokykloje, tai ir mano mokiniai galėtų taip jaustis“, – sako Alius. Iš pradžių jis manė dirbsiantis mokykloje vos dvejus metus, tačiau dabar tikras, kad čia tikrai dar užtruks. Pirmais darbo metais jam išeiti neleido tai, kad gavo auklėtinius dešimtokus, tad norėjo, kad jie mokyklą baigtų jo mokomi, nesijautė galintis juos mesti pusiaukelėje. Juos išleidęs vėl gavo dešimtokų klasę. „Pirmų darbo metų net neprisimenu, buvau šoko būsenos. Viskas buvo nauja. Su mokiniais, kurie buvo vos keleri metai už mane jaunesni, greitai pradėjome sutarti, mus siejo tai, kad turime bendrų pomėgių, mūsų pokštai būdavo panašūs“, – sako mokytojas. A. Avčininką mokiniai tarpusavyje vadina vardu arba mažybine vardo forma – Aliuku. Pedagogo tai netrikdo. „Neturiu galimybės rinktis, tad galiu reaguoti tik su šypsena“, – sako taip pat šypsodamasis mokytojas.

Linksmumo nestokojantis mokytojas juokėsi prisimindamas vieną mokinių dovaną. „Aš sakydavau vienai klasei, kad norėčiau turėti varną, kuri skraidytų ir per kontrolinius žiūrėtų, ar mokiniai nenusirašinėja. Paskutinę mokslo metų dieną jie man atnešė varną dėžėje, kad turėčiau ją ateities kartoms“, – pasakojo A. Avčininkas. Jo negąsdina ir gajus stereotipas, kad mokytojas nėra vyriška profesija. Jis mano, kad vyrų gretos šioje srityje turėtų būti didesnės. „Mokytojo profesija visada buvo, yra ir bus verta pagarbos. Valstybės mastu turėtų būti transliuojama pozityvi žinutė apie mokytoją. Koks yra valstybės požiūris į mokytoją, toks valstybės požiūris ir į savo ateitį“, – patarė jaunas pedagogas.

Atrask galimybę keisti savo ir kitų gyvenimą su „Renkuosi mokyti!“ bendruomene ir tu – užpildyk atrankos anketą:

 https://www.renkuosimokyti.lt/renkuosi-mokyti-atrankos-anketa/ 

 

Parengta pagal:

Aida Murauskaitė, „Lietuvos rytas“, Įvertino jauną ir gerą mokytoją: kai pelnė autoritetą, mokiniai jam dovanojo varną

Evelina Joteikaitė, „Lietuvos žinios“, Alius Avčininkas: pasirinkęs mokyti

 Josvydo Elinsko / 15min nuotr. 

Projektą įgyvendina

Pagrindinis partneris

Priklausome tarptautiniam tinklui

Draugai ir rėmėjai