Šį mėnesį kalbinome „Renkuosi mokyti!“ 5 kartos alumną, Alių Avčininką, kuris šiuo metu savanoriauja Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje Antakalnyje, COVID-19 skyriuje.
Kas paskatino ryžtis šiai savanorystei?
Metų sandūra nebuvo geranoriška. Netektis šeimoje. Asmeninis gyvenimas griuvo ties išsipildymo riba. Ir pradėjau pats sau slysti iš rankų. Tada trenkė mintis, kad galbūt ką nors ne taip dariau? Gal buvo per daug „man“, „sau“, „aš“? Ir tą pačią akimirką išsiunčiau laišką siūlydamas pagalbą.
Kiek laiko jai skiri?
Vieną savaitę ir tris kartus nueinu, kitą savaitę vos dviem pamainoms užtenka laiko. Rodos, tik keturios valandos per dieną. Bet žmonės, nustatę tokios trukmės pamainas, puikiai suvokė, ką daro.
Kokias užduotis tenka atlikti?
Pirmą dieną sužinojau, kaip keičiamos sauskelnės, kaip tinkamai paversti žmogų, matuoti kraujospūdį. O užduočių pasitaiko įvairiausių – ir plauti palatas, koridorius, keisti elektros lemputes, dirbti liftininku, gabenti šiukšles, perkelti ligonius iš vienos lovos į kitą, pasodinti, padėti atsikelti, atsigerti, nueiti į tualetą, pavalgyti, padėti grįžti į palatą ar į lovą.
Budėjimo metu vieni žmonės išrašomi, kiti atvyksta. Vienus reikia priimti, padėti išlipti iš greitosios automobilio, palydėti į skyrių, kitus – išlydėti namo.
Kas buvo labiausiai netikėta ar paliko didžiausią įspūdį?
Netikėta (be jokių negatyvių konotacijų), kad savanoriais taip pasitikima.
Nepamenu, kada jaučiausi labiau reikalingas. Sujaudino žmonių atvirumas, noras išsikalbėti. Iki ašarų. Prisipažinti, kad buvo priėję ribą. Vis dėlto vienas apkabinimas išlydint pacientę namo buvo viena iš pačių gražiausių patirčių gyvenime: „Šalia jūsų jaučiuosi saugi“.
Ar ši savanorystė keitė tavo požiūrį į visą situaciją ir kaip?
Turbūt suintensyvino laikinumo pojūtį. Vieną dieną matai žvalų žmogų, kitą dieną jis atsiduria reanimacijoje. Arba atvirkščiai – naktį stebi merdintį žmogų ir veji mintis šalin, o po kelių dienų gali jau su žmogumi kalbėti. Tada kasdienybės, buities rūpesčiai, kuriuose paskęstame, susmulkėjame, atrodo apgailėtini. Ir pats tampi sau juokingas.
Galbūt mokytojo darbe įgyti tam tikri įgūdžiai pravertė ir savanoriaujant?
Jokios baimės dirbti. Prieiti prie žmogaus. Kantriai būti šalia jo. Visa tai atėjo iš mokyklos. Ar per mokyklą.
Ar yra kokių panašumų šiuose darbuose?
Bet kuriuo atveju esi šalia žmogaus.
Kaip ši savanorystė keičia / prisideda prie tavo veiklų mokykloje ar santykio su mokiniais?
Šiuo metu kaip tik skaitome egzistencialistų darbus. Kalbame apie savo laikinumo įsisąmoninimą, autentišką buvimą, atsakomybę už savo gyvenimą. Visi mokomės nuskaidrėti galbūt, nes nėra laiko bėgti nuo savęs. Ypač tokiomis aplinkybėmis. Ir priėjome prie išvados, kad ne bėgti nuo savęs reikia, o savęs ieškoti, grįžti į save. Ir šio laikotarpio patirtys šias diskusijas įžemina, jos nebėra tik teoriniai svarstymai.
Dėkojame Aliui už pasidalinimą.
