Šį mėnesį kalbinome „Renkuosi mokyti!“ 7 kartos alumnę Indrę Lebedytę-Mečionienę, kuri prisijungė prie „Renkuosi mokyti!“ komandos ir keletą mėnesių dirbo kartu įgyvendinant programą.
Prisimink pačią pradžią – kodėl pasirinkai mokytojos kelią?
Dirbdama laboratorijoje jaučiau beprasmybę ir nuolat sau uždavinėjau klausimus, o kas gi yra prasminga. Atsakymai galų gale suskambo – prasmingoje veikloje man svarbiausia yra žmogiškasis santykis ir galimybė gerinti kitų gyvenimą. Vaikai yra tie žmonės, kurie atviri pasauliui, atviri priimti naują, kurie gali keistis ir keisti savo ateitį iš esmės, tad į mokyklą gal ir paskatino ateiti tas noras matyti greitesnį pokytį, galimybė parodyti (o gal net atidaryti) kitiems daugiau durų.
Programą baigei prieš 3 metus, su 7-ąja karta. Kas pasikeitė per šį laiką?
Šis laikas buvo asmeninio virsmo laikas, susipažinimas su nauju vaidmeniu – tapimu mama. Daug nuostabių sunkumų ir atradimų. Taip pat pradėjau edukologijos magistro studijas, įsitikinau, jog labai norint galima stebuklingai padauginti turimus laiko resursus.
Buvai „Renkuosi mokyti!“ dalyve, o dabar atlikai praktiką ir dirbai su komanda įgyvendinant programą. Kaip viskas atrodo iš vidaus?
Pamačiau, kad „Renkuosi mokyti!“ vizija yra visiškai persmelkusi ofisiuko komandą, kad kiekvienas savo srity dirba iš visų jėgų ir, kad aplinka labai palanki iniciatyvoms, naujoms idėjoms ir pasiūlymams! Iš dalies likau nustebinta, jog atsidavimo ir meilės darbui čia tiek pat, kiek dirbant mokytoju mokykloje.
Tavo dėka gimė tinklalaidė „O čia pažymiui šitas?“. Kaip viskas prasidėjo? Kokia buvo šios tinklalaidės atsiradimo istorija?
Jau iki praktikos buvau galvojusi, jog būtų įdomu klausyti kalbančių RM‘ų tinklalaidėje. Pradedant praktiką buvau supažindinta su „Renkuosi mokyti!“ ilgalaikiais tikslais ir kažkaip susiejau, jog tinklalaidė galėtų prie to prisidėti – alumnai galėtų skleisti ekspertinę (ir ne tik) žinią visuomenei, turėtume platformą, skirtą mūsų balsui. Tuomet pasiūliau šią mintį komandai ir, pasirodo, dar vasaros stovykloje buvo tokių norų, tik trūksta „rankų“. Kadangi praktika buvo dar tik pradedanti įsibėgėti, pasisiūliau šią idėją „užsukti“ ir organizuoti podcast’o pradžią. Labai norėjosi, jog tai būtų bendruomenės kūrinys, kuriame būtų girdima ir atstovaujama kuo daugiau mūsų alumnų.
Kas įdomiausia kuriant tinklalaidę? O kas kelia daugiausia iššūkių?
Man įdomiausia buvo bandyti įtraukti kuo daugiau žmonių į procesą: į pavadinimo, vizualo kūrimą, rinkimus, idėjų paieškas pokalbiams. Nors ir suprantu demokratiško balsavimo trūkumus ir tai, jog RM vadovaujasi ne balsavimo, o argumentavimo ir susitarimo principais – mūsų jau tiek daug, kad diskutuoti tampa beveik neįmanoma. Tad visgi džiaugiuosi proceso eiga ir pastangomis įtraukti kuo daugiau alumnų. Taip pat labai įdomi ir techninė dalis – mokymasis redaguoti įrašus, talpinimo paieškos ir t.t. Tik čia ir didžiausi iššūkiai – pandemijos laikotarpis tarsi padėjo šiai tiklalaidei atsirasti, nes daug paprasčiau įrašinėti epizodus, tačiau kita medalio pusė yra garso kokybė, kuri, deja, nėra stebuklinga, tad bandymas „išpešti“ kuo geresnį garsą iš jau turimų įrašų nėra labai lengvas darbelis, o ir rezultatai dažniausiai ne itin džiugina… Dar vienas iššūkis buvo išsiaiškinti, kur nemokamai talpinti epizodus, nes, pasirodo, mano klausomiausias „Spotify“ tik transliuoja, o ne talpina, tad teko gerokai paieškoti įrašų talpinimo ir saugojimo galimybių, įsitraukė ir mano vyras programuotojas.
Ar mokytojo darbas vis dar traukia? Galbūt vis dar galvoji grįžti į mokyklą?
Svyruojanti toji trauka. Kartais labai pasiilgstu to nuolatinio grįžtamojo ryšio, tos galimybės kasdien bandyti sudominti, išvysti susižavėjusias mokinių akis. Bet kartu ir prisimenu, kaip smarkiai mokykloje įsitraukiu ir darosi neramu pagalvojus, kad suderinti kokybišką darbą mokykloje ir laimingus šeimyniškius gali būti ypač sudėtinga. Gerai, jog šiam apsisprendimui dar turiu laiko.
Dėkojame Indrei už pasidalinimą.
