Keturiolikoje projekto „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!” mokyklų jungtinė Šiaulių universiteto tyrėjų grupė (L. Miltenienė, S. Balčiūnas, J. Valuckienė, M. Damkuvienė) analizavo įtraukiojo (inkliuzinio) ugdymo(si) požymius ir procesus, tyrinėdami kiekvienos jų kultūrą, politiką ir praktiką. Atliktas tyrimas naujas ir vertingas ne tik savo apimtimi, bet ir tuo, kad reiškinys buvo analizuojamas sistemiškai, remiamasi visų svarbiausių ugdymo proceso dalyvių – mokinių, tėvų ir pedagogų nuomone. Gavusios tyrimo ataskaitą, projekto mokyklos planuos reikalingus pokyčius, keis savo politiką bei praktiką, bendruomenėse kurs įtraukiojo ugdymo kultūrą. Apie pagrindines tyrimo įžvalgas, kurios aktualios visai švietimo bendruomenei, kalbamės su tyrėjų komandos vadove, Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros vedėja doc. dr. Lina Milteniene.
Kaip vertinate įtraukiojo ugdymo situaciją projekto mokyklose? Kokias teigiamas tendencijas išskirtumėte?
Tyrimas atskleidė, kad kiekviena mokykla yra labai skirtingame kelionės inkliuzinės (įtraukios) mokyklos link etape. Įtraukiojio ugdymo situacija projekte dalyvaujančiose mokyklose bendrąja prasme gali būti vertinama kaip vidutiniška, o jei kalbėtumėme mokykline kalba, dešimtbalėje skalėje vidutinis visų mokyklų balas būtų septyni.
Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad tokie įtraukiojo ugdymo kultūros požymiai kaip mokytojo dėmesys vaiko asmenybei ir pagalba mokiniui labiausiai išreikšti pradinio ugdymo pakopoje. Kitas svarbus momentas – tose mokyklose, kuriose pastebimas pozityvus mokytojų nusiteikimas mokinių atžvilgiu, yra aukštesnė mokinių tarpusavio pagarbos ir pagalbos kultūra.
Dauguma tėvų teigiamai vertina mokyklos prieinamumą kiekvienam norinčiam joje mokytis, tėvų priėmimo ir įtraukimo politiką.
Pozityvu tai, kad mokytojai mokymo(si) procese vis dažniau taiko personalizuoto mokymo(si) startegijas, o dauguma mokinių, gaunančių specialiojo pedagogo pagalbą, ją vertina kaip veiksmingą.
Kokiose srityse mokykloms reikėtų sutelkti daugiau pastangų?
Mokykloms dar tikrai yra kur augti ir tobulėti. Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama pagarbos ir pagalbos kultūros puoselėjimui, bendruomeniškumo skatinimui, patyčių mažinimui. Ne tik mokiniai, bet ir mokytojai turėtų laikytis pagarbos ir lygiaverčio bendravimo principų. Nemaža dalis mokinių išreiškė nepasitenkinimą savo mokytojais dėl nepagarbus bendravimo su mokiniais, psichologinio smurto (rėkimo, keiksmų, žeminimo, kai kuriais atvejais net patyčių iniciavimo).
Mokyklose trūksta dėmesio lygių galimybių kultūrai ir antidiskriminacinei politikai. Teoriškai mokytojai deklaruoja, kad jiems svarbus kiekvienas mokinys, tačiau mokinių ir tėvų atsakymų į atvirus klausimus analizė parodė, kad mokyklose reikia daugiau dėmesio kiekvieno mokinio pripažinimui ir lygių galimybių užtikrinimui, o ne elitizmo skatinimo, kuris tik didina konkurenciją ir atskirtį tarp mokinių. Deja, bet mokyklų vidinė politika dažnai naudojama kaip įrankis mokinių rūšiavimui ir vidinei mokinių segregacijai. To pasekmė gali būti tai, kad bendruomenėse vis dar yra mokinių ir tėvų reiškiančių nepakantumą įvairovei ir segregacines bei diskriminacines nuostatas į „normalumo“ standartų neatitinkančius mokinius. Siekiama tuos, kurie yra mažiau gabūs ar „mažiau protingi“, „su psichine negalia“, atskirti ir perkelti mokytis atskirai nuo „protingesnių“.
Ugdymo praktikoje vis dar pernelyg retai taikomi aktyvaus mokymosi metodai, inovatyvios ir netradicinės priemonės. Daugiau dėmesio reikėtų skirti mokinių kritinio mąstymo ir metakognityvinių gebėjimų ugdymuisi. Mechanišką mokymą atmintinai ir atkartojant turėtų keisti mokymasis kelti sau tikslus, naudotis informacija, ją susirasti, atsirinkti, klausinėti ir savarankiškai mokytis. Kol kas mokykloms dar sunkiai sekasi ir individualizuoti bei personalizuoti ugdymą.
Mokyklų aplinkoje trūksta poilsio zonų, jaukumo, funkcionalumo, inovatyvių sprendimų ir priemonių.
Ar Jums, kaip įtraukiojo ugdymo ekspertei, buvo netikėtų atradimų?
Ko gero, labiausiai susimąstyti privertė rezultatai, leidę pamatyti sąsajas tarp skirtingų įtraukiojo (inkliuzinio) ugdymo dimensijų. Neretai galima išgirsti, kad šiuolaikiniams vaikams niekas neįdomu, jie neturi mokymosi motyvacijos arba ta motyvacija labai žema. Mano manymu, labai svarbią žinutę mokykloms siunčia toks konstatuotas faktas, kad mokinių vidinė mokymosi motyvacija yra didesnė tose mokyklose, kuriose mokiniai jaučia dėmesį sau kaip asmenybei, sulaukia mokytojo pagalbos, gerai vertina gyvenimą mokykloje, mokykloje vyrauja kiekvieno mokinio pripažinimo, priėmimo, pagalbos mokiniams kultūra, įtraukiami tėvai, žemesnis patyčių ir diskriminacijos lygis, nedaug mokinių segregacijos apraiškų, stebima mokytojų profesinė bendrystė, retai pasireiškia formalus tradicinis mokymas.
Visų mokinių įsitraukimą į mokymosi procesus labiausiai nepalankiai veikia formalus tradicinis mokymas, mokinių segregacija ir išorinių mokymosi pažangos trikdžių akcentavimas. Akivaizdu, kad mokinių mokymosi motyvacija nėra tik jų pačių reikalas, o yra lemiama išorinių, ir kaip rodo tyrimo rezultatai, su mokykla susijusių veiksnių.
Kitas užfiksuotas svarbus momentas – personalizuoto mokymosi strategijas mokytojai dažniau taiko tada, kai mokykloje vyrauja pripažinimo, pagarbos ir pagalbos mokiniui kultūra. Formalus tradicinis mokymas dažniau susiję su elitizmo reiškiniu mokykloje, patyčių ir diskriminacijos raiška, išorinių mokymo trikdžių akcentavimu, t.y. noru nesėkmes ar sunkumus pateisinti išoriniais veiksniais. Mokytojai, kurie pažymi, kad mokykloje vyrauja pripažinimo, pagarbos ir pagalbos mokiniui kultūra, rečiau nurodo, kad vaiko sunkumus lemia nepalanki šeimos aplinka, kad trūksta laiko bendradarbiavimui. Tai žinia mokykloms, kokia linkme reikėtų keisti mokyklos kultūrą, politiką ir praktiką.
Taip pat įdomu tai, kad išryškėjo kelios besimokančiųjų grupės, kurios dėl ugdymosi procese atsirandančių kliūčių gali būti diskriminuojamos, nes organizuojant ugdymą jiems nėra užtikrinamos vienodos ugdymosi galimybės ir veiksmingas ugdymasis. Tokioje situacijoje atsiduria patenkinamai ir blogai besimokantys mokiniai, specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai ir berniukai… . Kodėl? Todėl, kad tyrimo rezultatai rodo, jog patenkinamai ir blogai besimokantys mokiniai retai patiria mokymosi sėkmę, gerokai dažniau nei kiti nespėja atlikti užduočių klasėje, nesupranta, kaip jas atlikti namuose. Žemesnių pasiekimų mokiniai turi mažesnes galimybes sulaukti pagalbos, nes nustatytajog aukštesnių pasiekimų mokiniai , gauna daugiau mokytojo dėmesio ir pagalbos. Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai mažiau įsitraukia į ugdymo(si) procesą, patiria mažesnę mokymosi sėkmę. Berniukai, lyginant su mergaitėmis, pasižymi žemesne vidine mokymosi motyvacija,rečiau patiria mokymosi sėkmę ir pastebi mokytojo dėmesį savo asmenybei, menkiau įsitraukia į mokymąsi ir sulaukia mažiau mokytojo ir bendraamžių pagalbos.
Koks mokyklų ir tėvų ryšys? Ar mokyklos įtraukia tėvus ir ar šie noriai įsitraukia? Kokį savo vaidmenį tėvai mato siekiant vaiko mokymosi sėkmės?
Daugumą tėvų tenkina jų priėmimo ir įsitraukimo į vaiko ugdymą situacija, tačiau tėvų įsitraukimo klausimu vienodo sutarimo tarp tėvų ir pedagogų nėra. Mokytojai tėvų įsitraukimą į ugdymo veiklas vertina patenkinamai. Jų nuomone, tėvai nepakankamai aktyviai dalyvauja vaiko ugdyme, mokytojų ir tėvų bendradarbiavimas tik atskirais atvejais yra rezultatyvus, gerinantis vaiko pažangą. Tikėtina, kad mokytojai įžvelgia platesnes tėvų ir mokyklos bendradarbiavimo galimybes.
Kritiškesnį požiūrį išreiškę tėvai mano, kad komunikavimui su tėvais mokykla turėtų naudoti inovatyvesnes priemones (socialinius tinklus, kitas elektronines priemones). Tėvai pasigenda individualesnio dėmesio kiekvieno vaiko mokymuisi, dalijimosi ne tik problemomis, bet ir pozityvia informacija apie vaiko pasiekimus. Sąveika tarp tėvų ir mokyklos turi būti grindžiama bendradarbiavimu ir partneryste, pozityviu problemų sprendimu.
Tėvų atsakymų į atvirus klausimus rezultatai rodo, kad didelė dalis tėvų supranta savo ugdomąjį vaidmenį ir prisiima atsakomybę už vaiko asmenybės ugdymą šeimoje, jaučia pareigą domėtis vaiko savijauta, pasiekimais ir mokymosi procesu, skatinti ir motyvuoti mokytis, teikti emocinę paramą ir pagalbą iškilus sunkumams. Tėvai norėtų dar geriau pažinti savo vaiką, jo stipriąsias ir silpnąsias puses, padėti savo vaikui atrasti interesų sritis. Efektyviai dirbanti mokykla turėtų atrasti šiuos šeimose slypinčius resursus ir panaudoti juos ugdymo procese.
Kokių pokyčių mokykloje labiausiai norėtų vaikai? Ar, Jūsų nuomone, šie prašymai skamba pagrįstai?
Apie tai, kas gerai, kas blogai mokykloje ir kokių pokyčių reikia visada reikia pirmiausiai klausti tų, kurie mokydamiesi tiesiogiai ir kasdien dalyvauja ugdymosi procese ir turi realią mokymosi ir gyvenimo mokykloje patirtį. Be jokios abejonės – tai mokiniai. Man net nekyla klausimų apie jų nuomonės pagrįstumą. O kodėl turėtų? Todėl, kad jie maži, mažiau patyrę, mažiau supranta, mažiau galingi negu mes suaugusieji? Kai mes galvojame, kad vaikas – tai mažas, silpnas, mažai žinantis ir mažai suprantantis individas, mes esame linkę į jį žiūrėti kaip į objektą, kurį reikia mokyti, drausminti, kontroliuoti. Deja, toks požiūris neleidžia mums pamatyti vaiko asmenybės, jo savito požiūrio, galių, lygiaverčio bendravimo galimybių ir organizuoti ne mokymą, o mokymąsi. Jei šiandieninė ugdymo kryptis – mokymasis, tai pirmiausia, kas turi pasikeisti – tai požiūris į besimokantįjį, pripažįstant jį kaip unikalią asmenybę, turinčią savo nuomonę ir galių priimti sprendimus, valdyti save ir savo mokymąsi.
Šiame tyrime vaiko nuomonė vertinama kaip labai svarbi ir tokia pat vertinga kaip ir kitų tyrimo dalyvių. Būtent vaikų pasisakymai atsakant į atvirus klausimus atskleidė skaudžiausias mokyklines patirtis, kurių ignoruoti ar laikyti mažiau vertingomis tiesiog negalima.
Santykiai su mokytojais buvo viena iš skaudžiausių mokinių paliestų temų. Nemaža dalis mokinių išreiškė nepasitenkinimą savo mokytojais, kurio dažniausia priežastis – nepagarbus bendravimas su mokiniais, psichologinis smurtas (rėkimas, keiksmai, žeminimas). Norėtųsi tai iliustruoti keliais mokinių pasisakymais: „mokinys jaučiasi niekas prieš mokytoją“, „mokytojai iš mūsų reikalauja labai didelės pagarbos, o mokytojos mus kolioja visokiais žodžiais“, „noriu, kad mokytoja mūsų nepravardžiuotų, nerėktų ir paaiškintų viską iš naujo jei nesupranti, o ne rėktų, nes visa laiką baisu kad mokytoja tave aprėks; mes kenčiam nuo jos“. Mokiniai iš mokytojų tikisi žmogiškumo, pagarbaus ir lygiaverčio bendravimo,pozityvumo, geros nuotaikos.
Kiti mokinių pageidaujami pokyčiai mokykloje labiausiai yra susiję su mokymosi procesu (efektyvus mokymasis, mažesnės namų darbų apimtys), aplinka ir laisvalaikiu mokykloje, mokyklos politika ir ugdymo organizavimu. Mokiniai norėtų mokytis gražioje, jaukioje, patogioje ir funkcionalioje mokykloje, kurioje nėra triukšmo ir galima rasti nemažai ramybės ir poilsio zonų. Per pertraukas mokiniai norėtų daugiau veiklos ir aktyvaus poilsio, galimybės leisti laiką lauke. Planuojant įvairias veiklas mokiniai norėtų būti išklausyti ir dalyvauti priimant su jais susijusius sprendimus. Mokyklos siūlomi popamokiniai užsiėmimai (būreliai) turėtų būti įvairesni, tenkinantys kiekvieno saviraiškos poreikius.
Šiuolaikinio efektyvaus mokymosi mokiniai neįsivaizduoja be IKT ir jų aktyvesnio naudojimo ugdymosi procese bei mokinio gebėjimus ir interesus atitinkančio ugdymo, kai mokinys gali aktyviai rinktis užduotis, plėtoti savo gebėjimus jam aktualiose srityse. Mokiniai norėtų dažniau dirbti grupėse bendradarbiaudami, o mokymosi procesas, jų manymu, turėtų būti labiau sudominantis, įtraukiantis, įvairus, žinios kiekvienam prieinamos ir praktiškai pritaikomos. Mokinių manymu, mokykla turėtų skirti daugiau dėmesio jų mokymosi ir poilsio rėžimo, užtikrinančio geresnį darbingumą ir kokybišką poilsį, sureguliavimui. Mokymosi krūvis (tame tarpe ir namų darbų) turėtų atitikti realias mokinių galimybes, neatimti mokinio laisvalaikio su šeima ir laiko individualiam asmeniniam tobulėjimui bei saviugdai.
Mokinių nuomone, efektyviau turėtų būti sprendžiamos mokinių elgesio problemos, daugiau dėmesio skiriama patyčių mažinimui, vengiama mokinių diskriminavimo ir atskirties skatinimo. Mokiniai nori saugios, priimančios, malonios emocinės aplinkos, dėmesio mokinių savijautai mokykloje. Mokyklos kaitos procese tikimasi daugiau bendruomeniškumo ir pagalbos iš savo mokytojų, bendraamžių.
Apibendrinant, ką turėtų daryti mokykla, mokytojai ir tėvai, kad stiprėtų mokinių mokymosi motyvacija, įsitraukimas į mokymosi procesus?
Kurti tokias mokymosi aplinkas, kuriose būtų gera būti tiek fizine, tiek ir emocine prasme. Mokykla – tai ne tik pamokos ir akademinės žinios. Mokykla – tai gyvenimo dalis, todėl svarbu, kad būtų rūpinamasi į mokinių interesų ir poreikių tenkinimą, aktyvų mokymąsi orientuotomis poilsio ir mokymosi erdvėmis, neformaliomis veiklomis, kurios leistų kiekvienam vaikui mėgautis buvimu mokykloje ne tik pamokų metu.
Daugiau dėmesio reikėtų skirti bendruomenės narių tarpusavio santykiams, kurie turėtų būti grindžiami bendryste, įtraukiojo ugdymo vertybėmis, pagarba ir pagalba vienas kitam, pozityviu skatinimu, o ne autoritariškumu, drausminimu ir kontrole, konkurencijos ir elitizmo skatinimu, patyčiomis ir diskriminacija. Mokytojai pasigenda pagarbos ir pagalbos tarp mokinių kultūros, tačiau tyrimo rezultatai rodo, kad pradėti reikėtų nuo savęs, nes mokyklose, kuriose pedagogų bendruomenėje vyrauja kiekvieno mokinio pripažinimo, priėmimo, pagalbos mokiniams kultūra, įtraukiami tėvai, yra žemesnis patyčių ir diskriminacijos lygis, nedaug mokinių segregacijos apraiškų, stebima mokytojų profesinė bendrystė.
Formalų tradicinį mokymą turėtų keisti į mokinį orientuotas aktyvus mokymasis. Mokyklos turėtų daugiau dėmesio skirti vidiniams susitarimams ir aktyviai mokyklos politikai diegiant įtraukiojo ugdymo vertybes, kuriant naują ugdymo praktiką.
Svarbu stiprinti pagalbos kultūrą mokykloje ir kurti veiksmingą, į besimokantįjį orientuotą pagalbos sistemą mokykloje. Pagalbos mokiniui sistemoje turėtų būti numatyta ir teikiama kasdienė mokymosi pagalba kiekvienam mokiniui tiek pamokų, tiek ne pamokų metu. Esant poreikiui turi būti užtikrinama efektyvi socialinė pedagoginė, psichologinė, specialioji pedagoginė ir specialioji pagalba bet kuriam bendruomenės nariui.
Mokykloje turi veikti įvairios prevencinės programos, kuriamos mokinių tarpusavio pagalbos sistemos, efektyviau sprendžiamos elgesio problemos, taikoma ne drausminimo ir baudimo sistema, o mokinių pozityvaus elgesio skatinimo strategijos.
Svarbu suprasti, kad kiekvienos mokyklos tobulėjimo kelias įtraukiojo (inkliuzinio) ugdymo link yra unikalus ir nepakartojamas, o dėl nuolat besikeičiančios bendruomenės ir konteksto, tarsi niekada nepasibaigiantis. Bet tai tvarios ir socialiai atsakingos mokyklos sėkmės kelias. Būtina pradėti juo eiti.
