Šį mėnesį sueina dešimt metų nuo „Nė vienas vaikas neliks nuošalyje“ (No Child Left Behind; toliau - NCLB) politikos įsigaliojimo Jungtinėse Amerikos Valstijose pradžios. Šia proga pateikiamas trumpas švietimo istorikės Diane Ravitch kalbos vertimas. Visas straipsnis (anglų k.) – washingtonpost.com
Straipsnio autorių nuomonė nebūtinai sutampa su „Renkuosi mokyti!“ nuomone.

Diane Ravitch:

Daug metų tvirtai pasisakiau už testavimą, atskaitomybę ir pasirinkimą. Maniau, kad testavimas padės diagnozuoti problemas, su kuriomis susiduria vaikai, ir įgalins mokytojus identifikuoti jų poreikius. Maniau, kad čarterinės mokyklos įtrauks vaikus, kuriems nesiseka paprastose valstybinėse mokyklose, kad jos bendradarbiaus su valstybinėmis mokyklomis.

Praeitais metais išleistoje knygoje pripažinau, kad klydau visais atžvilgiais.

Testavimas turėtų būti naudojamas diagnostiniais tikslais, kaip pagalba mokiniams ir mokytojams, bet jis išvirto į buką instrumentą, kuris naudojamas apdovanoti ir bausti mokytojus ir mokyklas. Čarterinės mokyklos turėtų tarnauti labiausiai skurstantiems, bet, tik su keliomis išimtimis, jos tapo agresyvios ir verslininkiškos. Užuot ieškojusios labiausiai skurstančių mokinių, dauguma šių mokyklų jų neįsileidžia, bet priima geriausius.

Kai kuriose valstijose, pavyzdžiui, Mičigano, dauguma čarterinių mokyklų yra siekiančios pelno, su dideliais dividendais investuotojams; jų pelnas ateina tiesiai iš valstybinių mokyklų biudžeto į akcininkų kišenes. Kai kuriose valstijose (Ohajo, Kolorado, Pensilvanijos) virtualios čarterinės mokyklos uždirba milijonus dolerių jų savininkams, kol vaikai sėdi vieni namuose prie kompiuterio. Šios kibernetinės čarterinės mokyklos gauna pilną valstybės finansavimą, bet neturi pastatų, žaidimo aikštelių, bibliotekų, sargų, sveikatos priežiūros specialistų, ir turi nedaug mokytojų. Jose paprastai vienas mokytojas prižiūri 100 ekranų.

Investuotojams tai yra puikus verslas, bet ugdymo rezultatai yra siaubingi. Pavyzdžiui, Kolorado valstijoje tik 12% pabaigia virtualią akademiją, kai tuo tarpu valstijos mastu mokyklas baigia 78% mokinių.

Mes turėjome visą dešimtmetį NCLB politikos, ir dabar jau žinome, kad šis įstatymas buvo katastrofa. Tiesa, jis atskleidė milžiniškus mokymosi pasiekimų skirtumus tarp skirtingų grupių vaikų, bet nepadarė nieko, kad pakeistų šiuos skirtumus lemiančias sąlygas. Apie šiuos skirtumus žinojome jau gerokai anksčiau, nei buvo priimtas NCLB. Tačiau Kongresas vis dar džiaugiasi savimi, kad identifikavo problemą, nors nieko prasmingo nesiima jai spręsti.

Daug vaikų yra vis dar paliekami nuošalyje. Mes žinome, kas jie yra.

2000 metais, per prezidento rinkimų kampaniją, kandidatas George W. Bush‘as pristatė tautai Teksaso pavyzdį. Jis sakė, kad yra paprastas būdas sumažinti skirtumus: tiesiog testuoti kiekvieną vaiką kiekvienais metais, apdovanoti mokytojus ir mokyklas, kur pasiekimai pakilo, ir pažeminti mokytojus ir mokyklas, kur rezultatai pablogėjo. Jis teigė, kad Teksasas įvedė šią sistemą ir skirtumai mažėjo, testų rezultatai augo, mokyklą baigiančiųjų dalis augo, iškritusių iš švietimo sistemos mažėjo. Jis sakė, kad turime nustoti būti aklai prisirišę prie žemų lūkesčių ir nustatyti tokius pat standartus visiems vaikams: turtingiems ir vargšams, juodaodžiams ir baltaodžiams, privilegijuotiems ir nuskriaustiems.
Po rinkimų Kongresas patikėjo šia istorija ir patvirtino NCLB. Šis įstatymas nustatė, kad visi vaikai iki 2014 m. pasieks standartus 3-8 klasėse. Visi vaikai, be išimčių. Turėkite omenyje, kad nei viena valstybė pasaulyje nėra pasiekusi 100% rezultatyvumo.

Dabar žinome, kad NCLB buvo pagrįstas suklastotu teiginiu. Teksasas nepirmauja pagal valstybinius testus, o yra pačiame viduryje. Dabar žinome, kad pasiekimų skirtumai neišnyko Teksase, o iškritusiųjų iš švietimo dalis pakilo. Tačiau visa valstybė užstrigo su šiuo testavimo režimu.

Būkime atviri: štai, ką iš tiesų pasiekė NCLB politika: ji įtikino žiniasklaidą, didžiuosius filantropus ir Volstryto apribotos rizikos fondų valdytojus, kad Amerikos valstybinis švietimas yra nesėkmingas, ir kad yra būtinos radikalios permainos. Filantropai ir Volstryto apribotos rizikos fondų valdytojai, Respublikonai ir Obamos administracija, ir įvairūs milijardieriai turi idėjų, kaip pakeisti Amerikos švietimą. Jie nėra mokytojai, bet mano, kad žino, kaip pataisyti mokyklas.

Jų idėjos apsiriboja tokia strategija: NCBL buvo nesėkminga, nes nenaudojome pakankamai rimbų ir meduolių. Jie sako, kad mokyklos turėtų veikti kaip verslas, nes laisva rinka yra efektyvesnė, nei valstybinis sektorius. Taigi šie reformatoriai – aš juos vadinu korporatyviniais reformatoriais – siūlo rinka grįstas reformas.

Jie sako, kad valstijos turi perduoti valstybines mokyklas privačiam valdymui, nes privatus sektorius bus sėkmingesnis, nei viešasis. Jie sako, kad mokytojai dės daugiau pastangų, jei gaus priedus už pagerėjusius testų rezultatus. Jie sako, kad mokytojai neturėtų turėti užtikrintos darbo vietos, nes darbuotojai privačiame sektoriuje to neturi. Jie sako, kad mokyklas, kuriose yra žemi pasiekimai, reikia uždaryti ir pakeisti naujomis, kaip ir mėsainių ar batų parduotuvė būtų uždaryta, jei negeneruotų pelno; arba visas personalas turėtų būti pakeistas nauju. Jie sako, kad apie mokytojų kokybę turėtų būti sprendžiama pagal tai, ar jų mokinių pasiekimai kyla, ar krenta.

Niujorko miesto meras neseniai sakė, kad jei turėtų galią, atleistų pusę miesto mokytojų, padvigubintų atlyginimą tiems, kurie lieka, ir padvigubintų klasės dydį. Nemanau, kad tai progresyvūs pasiūlymai, nes tyrimai rodo, jog mažumų vaikams naudingiausia yra mokytis klasėse, kuriose mažiau, nei 20 vaikų.

Tad kurie vaikai bus paliekami nuošalyje?

Jau 10 metų turėtome NCLB, ir žinome, kad labai mažai pasikeitė skirtumai tarp turtingųjų vaikų ir vargšų vaikų, juodaodžių ar iš Lotynų Amerikos kilusių vaikų ir baltųjų. Tuo tarpu politikai teigia, kad mums reikia aukštesnių standartų, griežtesnių standartų, ir daugiau testavimo. Kaip tiksliai tai padės vaikams, kuriems sunku skaityti ir skaičiuoti? Arba, kai kuriais atvejais, sunku skaityti ir kalbėti angliškai? Arba, vaikų su negalia atveju, kaip jiems padeda sunkesni testai? Tai tas pats, kas sakyti: „jei šie vaikai nemoka peršokti per keturių pėdų barjerą, pakelkime barjerą iki šešių pėdų ir pažiūrėkime, kaip jiems seksis“. Ar žinote, kaip jiems seksis? Man tai atrodo akivaizdu.

Vyriausybė neseniai paskelbė miestų rajonų testų rezultatus, iš jų galime pamatyti, kad skirtumai yra tokie pat dideli, kaip ir anksčiau. Po 10 metų NCLB politikos tie vaikai, kurie buvo apačioje, vis dar yra apačioje. Tuose rajonuose, kuriuose skurdas ir rasinė segregacija yra labiausiai koncentruota (pvz., Detroite, Vašingtone), yra žemiausi pasiekimai. Tačiau kai kurie rajonai su didžiausiais pasiekimų skirtumais iš tiesų įgyvendino rinka grįstas reformas.

Štai, ką sužinojau iš visų pastarojo dešimtmečio patirčių ir tyrimų:

Pirma, čarterinės mokyklos buvo pristatomos kaip stebuklingas išsigelbėjimas, kuris padės kiekvienam vaikui, ypač nepasiturintiems ir mažumų vaikams, tačiau taip neatsitiko. Čarterinės mokyklos iš principo labai skiriasi. Kai kurios yra puikios, kai kuriose yra aukšti pasiekimai, tačiau jos yra griežtos stovyklos, kuriose vaikai yra mokomi aklai paklusti. Kai kurios yra siaubingos. Apskritai, ir įvairūs tyrimai tai parodo, čarterinėse mokyklose rezultatai nesiskiria nuo įprastų valstybinių mokyklų.

Žinome, arba turėtume žinoti, kad nepasiturintys ir mažumų vaikai neturėtų priklausyti nuo geros privataus sektoriaus valios, kad gautų gerą išsilavinimą. Laisva rinka labai gerai veikia gaminant prekes ir paslaugas, bet ji veikia per konkurenciją. Konkurencinėje sistemoje silpniausieji parpuola. Rinka nesukuria lygybės. Laisvoje rinkoje yra keli nugalėtojai ir daug pralaimėtojų.

Kai kurie korporatyviniai reformatoriai šiandien pasisako, kad mokyklos turėtų būti valdomos kaip biržos portfeliai: reikia pasilaikyti nugalėtojus ir parduoti pralaimėtojus. Uždaryti mokyklas, kuriose mokinių pasekimai žemi, ir atidaryti naujas. Tačiau tai nepadeda mokiniams, kuriems sunkiai sekasi. Joks mokinys neišmoks geriau nuo to, kad jo mokykla bus uždaroma; mokyklų uždarymas nesumažins mokinių pasiekimų skirtumų. Nepasiturintys vaikai varinėjami iš vienos mokyklos į kitą. Niekas nenori priimti mokinių su žemais pasiekimais, nes jie kelia grėsmę mokyklos reputacijai ir išlikimui.

Mūsų švietimo sistemos tikslas turėtų būti ne konkurencija, o lygios galimybės švietime. Neturėtų būti lenktynių į viršūnę. Kas yra viršūnė? Kas ją pasieks pirmas? Ar tai bus nepasiturintys ir mažumų vaikai? Dėl to nesilažinčiau. Viršūnė jau yra užimta 1% populiacijos vaikų.
Kad būtume sveika visuomenė, turime gerinti mūsų valstybines mokyklas. Turi būti geresnės mokyklos kiekviename rajone. Privalome padėti vaikams, kuriems reikia pagalbos. Privalome gerbti mokytojus ir direktorius. Jei reikia paramos, jie turi ją gauti.

Dabar žinome, kad meduolių ir botagų metodai skirtumų nesumažins. Žinome tai, nes jie buvo taikomi 10 metų ir nepasiteisino. Tokie struktūriniai pakeitimai kaip čarterinės mokyklos, krepšelio perkėlimas į privačias mokyklas ir mokėjimas už nuopelnus nieko nepakeis. Mokytojų teisimas pagal testų rezultatus demoralizuoja mokytojus ir gali vesti prie dėstomo turinio susiaurinimo, kad rajonai, kuriuose vaikų pasiekimai mažiausi, turėtų daugiau laiko ruoštis testams ir mažiau laiko menams, istorijai ar pilietiškumo ugdymui, tiksliesiems mokslams ar kūno kultūrai. Vaikai, kuriems labiausiai reikia pilnavertiško išsilavinimo, jo gaus mažiausiai.

Ir daug daugiau vaikų bus palikta nuošalyje.

Visa dabartinė reforma remiasi fanatišku tikėjimu standartizuotais testais. Tačiau testavimo ekspertai mus įspėja, kad testai turėtų būti naudojami diagnozavimo tikslais, o ne sprendimams dėl mokytojų atleidimo iš darbo ar mokyklų uždarymo. Pagrindinė testavimo taisyklė yra ta, kad testas turėtų būti naudojams tik tam tikslui, kuriam jis buvo sukurtas. Penktokų skaitymo testas yra tam, kad patikrintų, ar mokiniai moka skaityti penktokų lygyje; jis nėra skirtas mokytojo kokybei pamatuoti. Testavimo ekspertai įspėja, kad testuose galimos statistinės, skaičiavimo ir žmogiškosios klaidos. Kartais atsakymai yra neteisingi. Kartais klausimai yra neteisingi.

Apie standartizuotą testavimą žinome vieną dalyką. Nepasiturintys ir mažumų vaikai nuolat gauna žemesnius rezultatus, negu privilegijuoti ir baltaodžiai vaikai. Tad kodėl turėtume testą laikyti pagrindiniu rodikliu švietime? Kodėl turėtume naudoti technologiją, kuri yra neparankiausia vaikams sąrašo apačioje, ir primygtinai teigtume, kad ji yra pati svarbiausia? Kodėl turėtume duoti didesnį svorį standartizuotiems testams, nei mokytojų ir tėvų nuomonei apie vaiko potencialą?

Rugsėjį lankiausi Suomijoje ir norėčiau pasidalinti tuo, ką sužinojau apie šios nedidelės šalies pasiekimus. Ji dažniausiai būna tarptautinių testų rezultatų viršuje. Joje yra mažiausi skirtumai tarp mokyklų, tai reiškia, kad beveik kiekviena mokykla yra gera mokykla. Mokiniai Suomijoje neatlieka standartizuotų testų, kol nepabaigia mokyklos. Mokytojai Suomijoje turi turėti magistro laipsnį. Mokytojo profesija yra labai gerbiama. Tėvai pasitiki mokytojais. Mokytojai turi laisvę profesinėje veikloje.

Kiekvienam vaikui yra prieinama nemokama sveikatos patikra. Mokyklos turi sveikatingumo klinikas. Daugiau nei 20% mūsų vaikų gyvena skurde, tuo tarpu Suomijoje – mažiau nei 4%. Aukštasis mokslas yra nemokamas.

Suomijoje nėra čarterinių mokyklų, atlyginimo už nuopelnus, standartizuoto testavimo. Vietoje to, kiekvienas mokytojas yra mokomas pasirūpinti individualiais vaikų poreikiais. Jei vaikai turi mokymosi sunkumų, kiekvienoje mokykloje yra specialistų, socialinių darbuotojų, kurie jais pasirūpina iš pat pradžių, suteikia reikiamą pagalbą. Beveik pusė visų Suomijos mokinių gauna papildomą dėmesį ankstyvais mokymosi metais. Suomijoje nėra mokymosi rezultatų sekimo. Visi vaikai gauna išsilavinimą ir paramą, kokios jiems reikia, kad sėkmingai mokytųsi. Suomija neturi ilgesnės mokymosi dienos arba ilgesnių mokslo metų. Suomijos mokyklose pabrėžiamas kūrybingumas, išradingumas, problemų sprendimas, menai, projektai, veiklos, kūno kultūra ir rizikos prisiėmimas.

Beje, Suomijos mokytojai ir mokyklų direktoriai priklauso tai pačiai profsąjungai.

Tad ką mes galime padaryti? Pirma, turėtume išreikšti savo balsą, kai politikai sako, kad „daugiau pinigų nėra“.

Kiekviena besilaukianti moteris turi turėti gerą slaugą ir mitybą, kad jos vaikas gimtų sveikas.

Kiekvienas vaikas turi turėti medicininį aprūpinimą ir mitybą, kad užaugtų sveikas.

Kiekvienas vaikas turi turėti aukštos kokybės ankstyvąjį ugdymą.

Kiekvienas vaikas turi turėti patyrusius mokytojus, kurie yra pasirengę padėti mokytis visiems vaikams.

Kiekvienas mokytojas turi turėti bent magistro laipsnį.

Kiekvienas mokyklos direktorius turi būti geras mokytojas, o ne pramonės, kariuomenės ar sporto pasaulio atstovas.

Kiekvienas auditorius turi būti patyręs švietime, suprasti vaikų poreikius.

Kiekviena mokykla turi turėti sveikatos centrą.

Mokyklos turi bendradarbiauti su tėvais, vietos bendruomene, pilietiniais lyderiais ir vietos verslo lyderiais vardan vaiko poreikių.

Kiekviena mokykla turi turėti pilnavertę, subalansuotą mokymo programą su menais, gamtos mokslais, istorija, pilietiškumo pagrindais, geografija, matematika, užsienio kalbomis ir kūno kultūra.

Kiekvienas vaikas turi turėti laiko ir erdvės žaisti.

Turime nustoti investuoti į testavimą, atskaitomybę ir konsultantus, bei pradėti investuoti į vaikus.

Ar norime būti gera visuomene, ar dekadentine visuomene? Ar norime auginti, apginti ir įkvėpti visus mūsų vaikus? Ar norime auginti vaikus lyderiais, ar sekėjais? Ar norime užtikrinti, kad ši jaunų žmonių karta bus pasirengusi išlaikyti demokratiją? Ar norime piliečių, pasirengusių užduoti klausimus, ar tik atsakyti į klausimus, užduotus valdžios?

Turime nustoti dergti mūsų valstybines mokyklas ir pašvęsti save tam, kad padėtume kiekvienai iš jų tapti mokykla, tinkama visiems vaikams. Taip, tai kainuos daug, bet abejingumas ir aplaidumas kainuoja dar daugiau.