Gal gali trumpai prisistatyti?
Esu Urtė Penkauskaitė. 2010 metais įstojau į Vilniaus universitetą, prancūzų filologijos studijų programą. 2014 metais baigiau bakalauro studijas, o 2015 metais tame pačiame Vilniaus universitete įgijau pedagogo kvalifikaciją laipsnio nesuteikiančiose Mokyklos pedagogikos studijose.
Taip pat esu aktyvi skautė. Skautauju nuo 7 metų, dar būdama mokykloje pradėjau dirbti su jaunesniais skautais, manau, kad ši patirtis stipriai prisidėjo prie mano noro tapti mokytoja.

Gal atsimeni, kaip pamatei/sužinojai/susidomėjai programa „Renkuosi mokyti!“? Kodėl apsisprendei prisijungti ir tapti „Renkuosi mokyti!“ mokytoju, ateiti dirbti į mokyklą?
Apie „Renkuosi mokyti!“ programą sužinojau iš pažįstamų, draugų, kurie yra arba buvo šios programos mokytojai. Dar 12 klasėj galvojau apie mokytojos profesiją, studijų metais šis noras neišblėso, o baigus bakalaurą tikrai žinojau, kad noriu dėstyti prancūzų kalbą mokykloje. Dalyvavimas programoje man atrodė užtikrinčiausias būdas įgyti geram mokytojui reikalingų kompetencijų, taip pat mane sužavėjo „Renkuosi mokyti!“ bendruomenė, kuriai priklauso žmonės, nuoširdžiai siekiantys, kad mokykloje būtų pastebėtas kiekvienas vaikas, kad mokymasis būtų prasmingas ir teikiantis džiaugsmą. Būti tarp tokių bendraminčių, dalintis kylančiomis problemomis ir su jų pagalba jas spręsti man yra viena stipriausių šios programos pusių.
Kuo tau asmeniškai svarbi „Renkuosi mokyti!“ vizija – siekis mokymosi sėkmės ir džiaugsmo kiekvienam vaikui?Visų pirma man ši vizija yra svarbi tuo, kad sutampa su mano vidine vizija. Nėra smagu girdėti, kai mokiniai sako, kad mokykloje jiems nepatinka, kad jie laukia, kada baigs mokyklą ir galės pradėti „gyventi“. Nuoširdžiai noriu, kad visi vaikai atrastų prasmę mokykloje, o tai yra įmanoma tada, kai jie patiria džiaugsmą besimokydami, jaučiasi pastebėti, įvertinti.

Kokie tavo atsiminimai, įspūdžiai iš atrankos? Ką patartum/palinkėtum dabar dalyvaujantiems?
Pats atrankos procesas buvo labai įdomus. Pildydama atrankos anketą, permąsčiau savo ateities tikslus, labai aiškiai sau įsivardinau, kur ir dėl ko einu. Grupinės atrankos buvo įdomios jau vien dėl to, kad susipažinau su kitais jaunais žmonėmis, norinčiais dirbti mokykloje, sužinojau, kodėl jie nori būti mokytojais, koks jų požiūris į švietimą, tai dar geriau padėjo suprasti savo santykį su mokykla. Juk dalintis savo požiūriu su kitais, diskutuoti yra pats geriausias būdas augti. Tad po grupinės atrankos ir 7 minučių pamokos jaučiausi patobulėjusi ir sakiau sau, kad nesigraušiu nepatekusi, nes įgyta patirtis man tikrai pravers.
Ką galėčiau patarti dalyvausiantiems? Nuo galvos iki kojų būti savimi, sakyti, rašyti tai, kuo tikite. Nes bet kokiu atveju visą tą tikėjimą, vertybes atsinešite į mokyklą, niekur to nepaslėpsite. O kai esi nuoširdus, tai pats procesas tampa tikrai malonus, nesistengi niekam įtikti, tiesiog darai tai, kas tau atrodo teisinga.

Koks tavo laikas mokykloje programos metu: darbas su mokiniais, kolegomis, santykiai, smagumai, sunkumai? Kodėl buvo verta – gal gali pasidalinti bent vienu atsiminimu, kuris ir dabar iškyla?
Mokykloje leidžiu labai įdomų laiką. Kiekviena diena kaip nors vis kitokia (na, bent jau pirmaisiais mokymo metais). Mokau prancūzų kalbos 3-8 klasių mokinius Vilniaus Petro Vileišio progimnazijoje, taip pat esu penktokų auklėtoja. Smagiausias yra buvimas su vaikais, jų progreso matymas, o patys geriausi momentai būna, kai pamoka baigiasi ir tu matai iš jos išeinančius laimingus, pamokos temą supratusius ir išmokusius mokinius. Na, o pagrindinis kiekvieno pradedančio mokytojos sunkumas – didelis naujos informacijos kiekis ir daug darbo ir laiko pasiruošiant pamokoms. Tačiau pamokoms ruoštis man patinka – tai kūrybiškas procesas. Tu žinai, ką mokiniai turi išmokti ir juk reikia padaryti, kad jiems tai būtų įdomu, kad jie būtų ne pasyvus dalyviai, o aktyvūs veikėjai. Tada ir prasideda kūryba: kuri įvairius žaidimus, dėlioji, adaptuoji metodus, o dar ir iššūkis tilpte laike.
Praėjus pirmam mokslo semestrui, neseniai atsiminiau savo pirmąsias pamokas (beje, tikrai atrodo, kad tai buvo prieš daug daugiau nei pusmetį). Su visų klasių mokiniais norėjau susipažinti, tad pirmąsias pamokas mėtėme kamuoliuką, sakėme savo vardus, kas patinka ir nepatinka mokykloje. Man šis atsiminimas iškilo dėl to, kad antrąją-trečiąją pamokas 

jau mokėjau visų mokinių vardus ir mačiau, kad jie buvo laimingi, pamokoje išgirdę savo vardą. Labai gera būti pastebėtam. Tai galioja visiems, ne tik vaikams.

Kaip manai: kaip dalyvavimas programoje „Renkuosi mokyti!“ turės įtakos dabartiniam tavo pasirinkimui, tavo karjerai, veiklai?
Visų pirma tai, jog aš niekada neliksiu abejinga švietimui. Nežinau, ką veiksiu po kelių metų, manau, kad liksiu švietime – ar tai bus mokykla, ar projektai, ar kita su tuo susijusi veikla. Na, ir bet kokiu atveju, manau, kad tikrai rasiu, kur pritaikyti įgytą patirtį. O patirties tikrai labai daug.

Tapk pokyčiu mokykloje - užpildyk "Renkuosi mokyti!" atrankos anketą iki vasario 27 d.!