Atžaloms augant ir artėjant prie mokyklos slenksčio, tėvai panyra į svarstymus, kaip jos turėtų būti auklėjamos toliau. „IQ Life“ žurnalistė Miglė Marija Galvonaitė kalbina šešis pašnekovus apie geriausius vaikų ugdymo metodus. Savo požiūrį pateikia ir „Renkuosi mokyti!“ alumnas Vytautas Miežys bei „Mokyklų tobulinimo centro steigėja“ Eglė Pranckūnienė. Viso straipsnio ieškokite penktajame rugpjūčio-rugsėjo žurnalo numeryje.

Užtikrintas psichologinis saugumas

Vytautas Miežys, „Renkuosi mokyti!“ alumnas, „Forvardo" mokyklos matematikos mokytojas

Vaikui svarbiausia - tvirtas, ilgalaikis, pasitikėjimu grįstas santykis su suaugusiu žmogumi, tikėjimas, kad esi normalus, „pakankamas“. Jei moksleivis ateina iš aplinkos, kurioje tokio santykio nėra užmezgęs, tą ryšį jis gali sukurti mokykloje: su klasės auklėtoju ar mokytoju, socialiniu pedagogu, direktoriumi, valytojų. Jei vaikui atrodo, kad jis kam nors rūpi - kaip tądien apsirengs, elgsis, mokysis, - jam pagerėja. Visi moksleiviai nori būti geri, pagirti už darbus. Griežti, bet teisingi mokytojai sugeba sukurti tokią aplinką, kurioje vaikui pavyksta būti geram: nesikeikti, nesityčioti, padėkoti, pasisveikinti, šypsotis. Tai ir sukuria ryšį.

Kita vertus, jei toks santykis jau yra šeimoje, vaikas, nejausdamas psichologinės įtampos, mokykloje leidžiasi į savęs, pasaulio, socialinės erdvės, santykių, draugų pažinimą. Mokykla šiuo atveju gali labai stipriai paveikti moksleivį, formuodama požiūrį į pažinimą - ar pažinti yra įdomu, smagu, spręsdama, ką daryti, kai pažinti pasidaro sudėtinga.

Labai svarbus dalykas kiekvienam mokytojui - „nenurašyti“ vaiko, kai jis ateina su savo silpnybėmis: sako, kad tingi mokytis, nepadarė namų darbų, pavogė tušinuką ar panašiai. Reikėtų neskubėti moralizuoti, teisti, bet domėtis, kodėl tai padaryta. Vaikas pamato, kad kažkam iš suaugusiųjų rūpi, kas vyksta jo viduje, kažkas priima viską, kas jame yra gero ir blogo. Jausmas, kad ne viską padarei, nesi tobulas, kenkia vaikui. Dėl to jam vėliau tenka ieškoti įvairių savęs įprasminimo būdų, kurie beveik visada kažkuriuo atžvilgiu yra kenksmingi.

Psichologinis saugumas susijęs ir su patyčių lygiu. Mokyklose, kuriose jis mažėja, akademiniai pasiekimai auga, nes vaikas gali ramiai gilintis į medžiagą, klysti nebijodamas, kad iš jo tyčiosis. Tai pasiekiama vykdant patyčių prevenciją, kai visa mokyklos bendruomenė nusprendžia, kaip reaguos į patyčias, susitaria, kokių poveikio priemonių imsis, jei jų bus pastebėta. Kitas svarbus dalykas - moksleivis turi judėti per mokymosi medžiagą sau priimtinu tempu. Kontrolinių ir pažymių už juos rašymo sistema yra ydinga. Moksleiviams reikėtų kelti skirtingus tikslus arba leisti patiems pasirinkti priimtiną mokymosi medžiagai, temoms skiriamą laiką. Kita vertus, net ir tada vaikas turi jausti, kad kam nors rūpi jo mokymasis, - kitaip jis to nedarys.

Maxo Brauerio metodas moksleiviams sako, kad mokymasis - jų atsakomybė. Vaikas turi reflektuoti įvairias mokymosi strategijas, kelti ilgalaikius tikslus, pagal tai susidėlioti smulkesnius savaitės planus, stebėti savo atskaitingumą. Sis modelis priverčia ir moksleivį, ir pedagogą skirti dėmesį mokėjimui mokytis.

 

Humanistinė kryptis
Eglė Pranckūnienė, „Mokyklų tobulinimo centro“ steigėja, projektų vadovė

Nuo pat švietimo reformos Lietuvoje pradžios, prasidėjusios dar prieš nepriklausomybės atkūrimą, buvo pasirinkta humanistinė, laisvojo ugdymo paradigma. Jos esmė - vaikas turėtų būti suvokiamas kaip visuma, o jo ugdymą reikėtų nukreipti į vertybių, nuostatų, visapusiškos asmenybės, ne tik akademinių dalykų lavinimą. Programa „Renkuosi mokyti“ vadovaujasi panašiu požiūriu - visi vaikai yra unikalūs, turintys savo talentų, gebėjimų. Todėl ugdymo procese orientuojamasi į kiekvieno moksleivio sėkmę.

Ekonomistinis požiūris į švietimą nuo tokios pirminės idėjos mus nutolino. Mūsų švietimo sistema labai politizuota. Kiekviena nauja politinė jėga nori šioje srityje padaryti vis ką nors naujo, o tai lemia blaškymąsi ir abejones, kuria linkme einame. Šiandienių tėvų požiūris į mokyklą tapo vartotojiškas - į ją žvelgia kaip į paslaugas teikiančią įstaigą. Vis dėlto ugdymas nėra vien paslauga, tai - daug sudėtingesnis procesas.

Kad atsirastų bendras supratimas apie mokymąsi, reikėtų remtis tarpusavio dialogu. Humanistinė vaiko ugdymo kryptis svarbi, nes padeda > suderinti visų dalyvių - vaiko, tėvų, mokyklos, mokytojo - interesus. Be to, taip vaikas gali atskleisti visą savo potencialą. Mokytojo vaidmuo siekiant užtikrinti tiek šią, tiek bet kurią kitą švietimo kryptį yra didžiausias, nes jis visada arčiausiai vaiko. Jei jis negauna vertybinio pagrindo iš šeimos, mokykloje jam gali būti sunku pasivyti kitus. Todėl mokytojo reikšmė - didžiulė.

Ne visi žmonės gali mokyti - svarbu to norėti ir turėti tam reikiamas savybes. Išmokti mokyti - įmanoma, tik kad žmogus būtų orientuotas į kitą, jam rūpėtų vaikas. Mokymas neturi būti saviraiška, tai - savęs dalijimas kitiems. Mokytojui svarbi lyderystė, iniciatyvumas, pasirengimas priimti savarankiškus sprendimus, noras nuolat atsinaujinti, mokytis. Svarbus ir dalykinis išsilavinimas, bendras intelektas, psichologinis atsparumas nesėkmėms, kurių pasitaiko ypač pirmaisiais mokymo metais, gebėjimas dėstyti mintis, įtraukti j mokymosi procesą kitus.

Didžiulis pranašumas, kai tarp mokytojo ir mokinio mažesnis amžiaus skirtumas. Vis dėlto geri mokytojai nėra vien jauni žmonės. Ideali mokykla - ta, kurioje moko tiek jauni, tiek brandą pasiekę, patirties turintys pedagogai. Turėtų būti skirtingų kartų pusiausvyra.

 

Parengta pagal žurnalo „IQ Life“ medžiagą