„Lyderių laikas" pristato dar vieną konkurso „Žmogaus kodas" interviu. Tai Linos Girskytės pokalbis su  programos „Renkuosi mokyti!" mokytoju Vygantu Kornejevu.

10-okė Lina yra iš VšĮ Kauno šv. Mato vidurinės mokyklos mokinė. Apie save Lina rašo: „Domiuosi, galima sakyti, viskuo, tai yra tuo, kas supa mus, ir tuo, ko nematome. Laisvalaikiu mėgstu rašyti tiek prozą, tiek ir poeziją, piešti. Taip išreiškiu save. Ateityje norėčiau studijuoti lietuvių kalbos filologiją, galbūt susietą su režisūra ar kuo kitu. Lietuvių, rusų kalbos - mėgiamiausios disciplinos mokykloje."

 

 

Papasakokite šiek tiek apie save: kuo užsiimate, kokia veikla domitės, kur dirbate?

Esu Kauno šv. Mato vidurinės mokyklos mokytojas. Šiuo metu tai yra pagrindinė veikla, darbas ir hobis viename.

Kodėl pasirinkote mokytojo profesiją? Kuo ji Jus sužavėjo, patraukė?

Būti mokytoju – tai nuolatinė kūryba ir improvizacija. Būdamas mokytoju tu gali padėti kurti, pamatyti ir prisiliesti prie jaunų žmonių gyvenimo, skatinti įvairiausių idėjų atsiradimus, o vėliau – jų įgyvendinimą.

Kada nusprendėte, kad būsite mokytojas? Kas padarė įtaką Jūsų sprendimui?

Aš vis dar nesu apsisprendęs, kad būsiu mokytojas. Tiesiog vyksta ieškojimas, o mokytojo profesija labai palanki ieškojimams, nes čia reikia nuolat tobulėti. Į mokyklą atėjau tiesiog išbandyti savęs, ar aš  sugebėsiu. Projektas „Renkuosi mokyti!" suteikė šią galimybę, nuolat rūpinosi, mokė bei palaikė. Nuolatinis tarpusavio bendradarbiavimas su projekto „Renkuosi mokyti" dalyviais suteikė galimybę augti ir kaip mokytojui, ir kaip žmogui.

„Auksas ir pelenuose žiba" – ar tai tinkamas apibūdinimas mokytojo profesijai?

Nemanau, kad tai galėtų būti taikoma profesijai, nors to labai norėtųsi. Tai labiau tiktų kalbant apie žmogų, ir nesvarbu, ar jis yra mokytojas, gydytojas, policininkas ar kitos profesijos atstovas. Būtent žmogus puošia profesiją.

Apibūdinkite gerą mokytoją. Koks jis turėtų būti?

Mokytojas turi tarnauti žmogui, o ne valstybei... Tai buvo opu nuo pat pirmos dienos, kai atėjau į mokyklą, nes ne visi mato tą kasdien mokyklos slenkstį minantį ir nuolat kažko beieškantį, nerimstantį žmogų. O ką jau kalbėti apie tarnystę... Juk mokytojas tikrai turi galimybę pamatyti kiekvieną, stengtis suprasti, nukreipti teisingu keliu, padėti rasti atsakymus į klausimus. Mokytojas turėtų būti atidus, suprantantis, tarnaujantis, palaikantis, pasitikintis, gerbiantis kitus, refleksyvus, atsakingas...

Geras mokytojas – tas, kuris geba savo mokiniams būti ne tik mokytoju, bet ir draugu. Sutinkate ar ne? Jei taip, kodėl?

Iš dalies sutinku, bet čia labai svarbu pajausti ribą ir sugebėti ją išlaikyti. Viena yra bendravimas  pamokos metu, kita yra pertraukų ir po pamokų. Kai mokytojas tampa tik draugu, nelieka mokymosi. Vis dėlto mokytojas turi jausti mokinį, todėl draugystė yra puiki priemonė geresniam tarpusavio supratimui ir bendradarbiavimui siekiant bendro tikslo.

Kaip manote, kas darė įtaką Jūsų kaip mokytojo savybėms?

Šeima, draugai, „Renkuosi mokyti!" projektas, mokykla.

Girdėjau, kad gavote Meilės Lukšienės vardo premiją. Kaip buvote pastebėtas, dirbdamas, atrodo, tokį paprastą darbą? Papasakokite plačiau. Kuo Jums svarbi ši premija?

Žinoma, kad smagus jausmas, kai tave įvertina, kai įvertina tavo atliktą darbą. Tai turbūt svarbiausia mokytojo darbe, kad išliktum, tikėtum, darytum. Aišku, dar ir dabar viskas atrodo neįtikėtinai. Juk buvo susirinkę vieni iš geriausių Lietuvos jaunųjų mokytojų, todėl sunku buvo tikėtis nominacijos, bet,  manau, kad kiekvienas kažkur giliai širdyje to norėjo ir tikėjosi. Gautas įvertinimas įpareigoja labiau analizuoti bei nuolat naudotis dr. Meilės Lukšienės vertybiniais principais.  Dabar pats jaučiu norą kiekvieną savo atliktą darbą, pasakytą mintį vertinti per dr. Meilės Lukšienės požiūrį. Žinoma, galvoje sukasi daug minčių, kurios turi susidėlioti į lentynėles. Viena žinau -  pokyčių bus ir tobulėti yra kur... :-)

Ar sulaukėte didesnio mokinių susidomėjimo mokykloje gavęs šią premiją?

Ne, jis ir prieš premiją buvo pakankamai didelis.

Užsiminiau apie mokinius, tad negaliu nepaklausti, kaip kilo idėja mokykloje pradėti drausminimo-paskatinimo programą?

Idėja kilo, kai vis girdėdavau, kad mokytojai mokinių elgesio vertinimą perkeldavo į dalykinį vertinimą.

Ar ši programa pasiteisino?

Pasiteisino ji tiek, kiek naudojasi klasės auklėtojai ir mokytojai. Mokiniai dalyvauja šiame žaidime, išgyvena ir dėl gautų nuobaudos taškų, ir dėl negautų paskatinimo taškų, bet viskas priklauso nuo mokytojų aktyvumo. Džiugu dėl to, jog mokytojai dažniau prašo kortelės nei parašo dvejetą į žurnalą.

Kaip manote, ar svarbu motyvuoti mokinius mokytis finansiškai?

Ne, finansiškai reikia remti, bet nemotyvuoti. Jau vieną ydą turime: mokinių priklausomybę nuo pažymio -  t. y. mokymasis ir tarnystė visagaliui dešimtukui... Mokiniai turėtų būti ugdomi mokytis tam, kad turėtų žinių ir įgūdžių, o ne dėl maksimalaus rezultato.

Turbūt girdėjote apie Maxima LT, UAB  skelbiamą projektą „Maksimalistas 2010", ką manote apie jį? Ar teisinga išskirti dešimtokus ir už puikų mokymąsi jiems skirti premijas?

Aš esu prieš formalų mokinių vertinimą ir juolab prieš premijų skirstymą už gerą mokymąsi. Pirmiausia, tai nėra teisinga, nes kas gali garantuoti, kad kiekvienoje mokykloje, kiekvieno dalyko mokytojas vienodai traktuoja vertinimą, kad kiekvienas mokinys, gaudamas maksimalų pažymį, įdėjo vienodai pastangų, išmoko tą patį?

Atrodo, kad Lietuvos mokiniams nėra motyvacijos mokytis: žmonės negauna darbo, vyksta emigracija. Kaip paskatintumėte savo mokinius mokytis?

Pirmiausia tokie mokiniai nesimokys tol, kol nebus patenkinti žemiausi jų poreikiai: maistas, saugumas, bendravimas. Kol jiems truks pinigų maistui, kol jie jausis palikti tėvų, nesaugūs, motyvuoti juos mokytis bus praktiškai neįmanoma, todėl būtina, jei yra tokios galimybės, pirmiausia pasirūpinti jų žemiausiais poreikiais ir po truputį juos sugrąžinti į mokyklos gyvenimą. Kai mokinys jausis šeimoje saugus, taip pat jis jausis ir mokykloje, jaus norą siekti kažko daugiau.

Kokie Jūsų ateities planai mokykloje? Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti mokykla, kad kiekvienas vaikas joje jaustųsi puikiai?

Artimiausiu metu mokykla yra mano planuose, o vėliau laikas parodys. Leidžiant sau pafantazuoti apie ateities mokyklos viziją, tai mokykla ateityje bus kaip niekada arti namų... Tėvai net ir 12 klasėje intensyviai domėsis savo vaiko pasiekimais. Pagaliau bus statomos mokyklos, kuriose kiekviena erdvė pritaikoma ne tik dalykui, bet kiekvieno mokinio poreikiui bei patogumui. Mokiniai patys planuos  savo mokymosi procesą, kels sau uždavinius. Mokytojas veiks kaip pagalbininkas, konsultantas, retais atvejais – kaip žinių teikėjas. Mokinys planuos savo veiklą dienai, savaitei, mėnesiui, metams – taip, kaip bus pajėgus. Pats rinksis mokymosi tempą ir laiką. Išnyks formalusis vertinimas, nebebus pažymių, mokiniams, tėvams ir mokytojams svarbiausia bus gebėjimai, suvokimas, praktinis žinių panaudojimas. Mokykla nustos vergauti universitetams, mokyklose neliks egzaminų, norėdami stoti į aukštąsias ir kitas mokyklas mokiniai jose ir laikys testus.

Dėkoju už atsakymus. Linkiu Jums būti tokiu mokytoju, kurį mokiniai minės geruoju, o bendradarbiai prisimins kaip jaunatvišką, aktyvų, veiklų žmogų.

http://www.lyderiulaikas.smm.lt/