<< Kovas 2017 >>
27 28 01 02 03 04 05
06 07 08 09 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31 01 02

Mokytojas gali būti ir be pedagoginio išsilavinimo (Skirta komentatoriams)

Vis dažniau girdimas nepasitenkinimas esama švietimo sistemos padėtimi Lietuvoje: mažėja mokinių - tuo pačiu ir pamokų krūviai mokytojams, uždaromos mokyklos, mokinių raštingumas kasmet vis krenta, jaunoji karta ypatingai išlepusi, ją vis sunkiau sudominti mokslu ir t.t. Ar įmanoma pakeisti, ar bent jau sušvelninti esamą padėtį? Kodėl nepasitikima jaunais mokytojais? Į tai pabandysiu atsakyti šiame straipsnyje.

Baigiau studijas LEU Istorijos fakultete, įgijau istorijos mokytojo kvalifikaciją. Apie studijų kokybės niuansus esu rašęs kiek anksčiau:http://pilietis.delfi.lt/naujienos/dar-karta-apie-aukstaji-moksla-biurokratijos-voratinklis-ir-sistemos-vergai.d?id=57559983, tačiau dabar norėčiau pakalbėti kiek kitu aspektu.

Istorijos dalyko ir istorijos metodikos studijos buvo gan aukštos kokybės, lyginant su psichologijos ir pedagogikos kursais, kurių mano kartos metu buvo net 6. Kaip jau minėjau, istorijos dalyko kursai įsirėžė kaip aukštesnio lygio, dėl dėstytojų kompetencijos (būta ir nesusivokiančių dėstytojų, bet jų mažuma, tad geriau atmintyje išlieka savo darbo profesionalai). Iš kitos pusės, lyginant psichologijos ir pedagogikos kursus (ne dalykus, nes kaip dalykai jie pakankamai įdomūs) iškart iškyla atgyvenusi dėstymo metodologija, dėstytojai, kurių karjeros aukso amžius, matyt, buvo XX a. 8-9 deš. ir kurie iki iki šiol bando paveikti studentus to meto „perliukais“. Tęsiant toliau - kokias žinias gali perteikti psichologijos dėstytoja, kuri kalbėdama prieš auditoriją akivaizdžiai jaudinasi, nors dirba toli gražu ne pirmus metus, nervingai grąžo rankas, žiūri į žemę, kalba itin tyliu tonu, rodos, beria medžiagą kaip žirnius ir trokšta kuo greičiau pabaigti paskaitą? Seminaruose būdavo išklausomi visi norintys pasisakyti, tačiau dėstytoja neleisdavo kritikuoti kitų minčių, nors kritika būtų ir konstruktyvi, tad susidarydavo įspūdis, kad visi galėdavo kalbėti bet ką, vis vien - „sueis“. Kaip tokie dėstytojai gali įkvėpti, kai, atrodo, patys netiki tuo, ką sako?

Šiuose kursuose (išskyrus istorijos didaktiką) apie kompetencijas, kurios mūsų švietimo programose laikomos prioritetinėmis, nebuvo net užsiimta. Pedagogikoje buvo kalbama apie kelis XX a. 10 deš. pradžios metodus, kurie savo laiką jau atgyveno. Apskritai, mokslas turėtų vis atsinaujinti, prisitaikyti prie šiuolaikinės visuomeninės situacijos. Tačiau jaučiausi kaip laiko mašinoje, kurioje buvo daug kalbama apie žinių perteikimą, ką šiais laikais puikiausiai sugeba google bei wikipedia. Dėstytojas beveik kiekvieną paskaitą vapėdavo tą patį per tą patį, sudėtinga buvo įžvelgti kurso progresą. Nieko neužsiminta apie vieną svarbiausių - mokėjimo mokytis kompetenciją, neaptariami, neįgyvendinami rimtesni grupiniai darbai, mokymasis bendradarbiaujant ir t.t.

Žinoma, čia mano nuomonė, bet kiek teko kalbėti su kursiokais, nemaža dalis man pritarė ir galėtų paantrinti.

Tad pedagoginio išsilavinimo šalininkai, kurie mokyklose nori matyti tik pedagoginį išsilavinimą turinčiuosius, manantys, kad LEU (buvęs VPU) parengia puikius pedagogikos bei psichologijos specialistus - klysta. Tai geriausiai galima įsisavinti per bendravimo, mokymo ir mokymosi praktiką. Asmuo, niekada nesimokęs šių mokslų, bet turintys mokymo patirtį, stiprią motyvaciją, linkęs bendrauti ir padėti - neabejotinai pranoksta vien tik teorines žinias turintįjį. Patirtį papildant profesionaliomis teorinėmis žiniomis - galima tapti puikiu mokytoju.

Po studijų, nors ir turėdamas „pedagoginį“ išsilavinimą, sudalyvavau programos „Renkuosi mokyti!” atrankoje ir ją praėjau. Mitas, jad šioje programoje gali dalyvauti tik neturintys pedagoginio išsilavinimo asmenys.

Programoje per intesyvius vasaros ir mokslo metų kursusįgavau nepalyginamai daugiau žinių ir gebėjimų nei per 6 psichologijos ir pedagogikos kursus universitete. Ši programa orientuota į dabartį ir ateitį - ne praeitį, į pagalbą mokantis, pasitelkiant pozityvią motyvaciją - ne „botago metodą“, į mokėjimą mokytis visą gyvenimą - ne laikiną žinių „iškalimą“.

Kyla nuostaba skaitant populiariausius komentarus po straipsniais apie „Renkuosi mokyti!“ programą. Pakomentuosiu kelis populiariausius pasisakymus.

Ko gero, vienas populiariausių pastebėjimų yra susijęs su tuo, jog dauguma šios programos jaunųjų mokytojų neturi pedagoginio išsilavinimo ir todėl negalima jiems leisti mokyti. Ankstesnėse pastraipose jau kalbėjau apie pedagogų ruošimo „kokibę“ LEU. Skaitant pateikiamą informaciją apie programą ‚Renkuosi mokyti!“, vis dar pamirštami kiti faktai, kad šios programos kartelę praeina 1 iš 20-22 pretendentų ir kad atrinktiesiems jauniesiems mokytojams vyksta žinomų savo srities specialistų bei ankstesnių kartų „Renkuosi mokyti!“ dalyvių intensyvūs vasaros mokymai: psichologijos, pedagogikos, mokymosi bendradarbiaujant, kompetencijų ugdymo, dalyko pedagogikos ir kiti. Du mokslo metus kas mėnesį vyksta savaitgaliniai mokymai įvairiomis tematikomis, o antrąją vasarą - lyderystės mokymai. Galų gale, po 2 metų mokymų ir baigiamųjų darbų pristatymų, neturintys pedagoginio išsilavinimo įgyja mokytojo kvalifikaciją VDU universitete.

Tačiau kodėl nemaža dalis komentarų autorių negali patikėti, kad galima būti geru mokytoju, būnant jaunu ir baigus galbūt kitokią specialybę nei dėstomas kursas? Nesudėtinga atskirti, kur komentaro autorius tiesiog pyksta tik dėl jam vienam žinomų priežasčių, o kur argumentuojama faktais ar konstruktyvia asmenine patirtimi.

„Kur darbas normalus, ten jo privalumų reklamuot nereikia. Ar daug rasime pavyzdžių, kai kuriamos programos, tarkim: "renkuosi valdyti", "renkuosi buti bankininku", "renkuosi ginti tėvynę" ir pan?“- Komentaro autoriui vertėtų įdėmiau pasidomėti programa, nes tai nėra nei išskirtinai lokalus, nei vienadienis projektas. Jis įgyvendinamas jau penkerius, daugiau nei 24 šalyse- 4 žemynuose, prisitaikantis prie tos šalies švietimo prioritetų. Projekte dalyvaujančių mokyklų bei audito atsiliepimai - puikūs.

Dėl „Renkuosi gydyti“, „Renkuosi valdyti“ ar „Renkuosi pilotuoti“. Ko gero, dauguma sutiks, kad visos specialybės turi savo specifiką. Vienoms sritims reikia daugiau techninių, teorinių žinių, ilgos darbo patirties ar ilgų studijų metų. Taip pat visos specialybės yra orientuotos į tam tikrą sritį: paslaugas, produktą, klientą ir pan. Tad jau vien dėl to lyginti pilotavimą ir mokymą gan sudėtinga, nors visose specialybėse ieškant, galima rasti tam tikrų panašių niuansų. Taigi, mokytojavimas yra išskirtinai orientuotas į jaunos asmenybės kūrybišką ugdymą – tad kūrybiškumas itin svarbi mokytojo savybė. O esant jaunu, motyvuotu, aktyviu ir turinčiu bendrų interesų su mokiniais mokytoju - tai įgyvendinti paprasčiau.

Reikia pripažinti, kad mokykla vis dar per daug atitolusi nuo gyvenimo po mokyklos. „Graužiama“ vadovėlinė medžiaga, kuri nebeatitinka realybės, teorinis mokymas okupavęs akademinį pasaulį. Itin trūksta ryšio tarp teorijos ir praktikos. Manau, kad mokytojais galėtų ir turėtų būti ne vien turintys „pedagoginį“ išsilavinimą, o patys geriausi savo srities specialistai: bankininkai, verslininkai, gydytojai, sportininkai, amatininkai, inžinieriai, rašytojai, ir t.t. Galbūt jie dirbtu ne pilnu krūviu, tačiau patys geriausi savo srities specialistai nors keliomis pamokomis per savaitę parodytų kaip galima pasiekti to, ką pasiekė jie, dalintųsi patirtimi ir padėtų mokytis tam tikro dalyko. Tuo pačiu ne tik suteiktų naudą moksleiviams, bet ir patys galėtų pasidalinti vertinga asmenine patirtimi. Mokinius reikia ruošti ne egzaminams, kurie dažnai atitolę nuo realybės - o gyvenimui po mokyklos- tokį ugdymo tikslą aš suprantu kaip svarbiausią.

Straipsniu siekiau parodyti, kad alternatyvus požiūris į švietimą gali išjudinti įsisenėjusias problemas. Scholastinio modelio visuomenė savo jau atgyveno, šiuo metu kūrybiškumas plačiąja prasme yra viena svarbiausių vertybių žmogui. Žinoma, visuomet bus šalininkų ir priešininkų, tačiau diskusijos yra idėjų progreso variklis. Svarbiausia, kad jos būtų konstruktyvios ir argumentuotos. Kaip sakoma - „šunys loja, o karavanas eina“, tad nelokime, o diskutuokime, ieškokime bendrų sprendimų, geriausių švietimo sistemai ir mūsų jaunosios kartos ateičiai.

Komentarų: 8 rašyti komentarą

Egle

Sveiki,

straipsnis tikrai puikus. Džiugina, jog norima tokia tema kalbėti ir tokiu būdu praplėsti visuomenės suvokimą apie Renkuosi Mokyti ir pedagogikos studijas.

Tačiau turiu pastebėti, jog kai kuri informacija pateikta šiame straipsnyje jau neatitinkia karčios realybės. Renkuosi mokyti jau nebesiūlo tapti VDU pedagogikos studentais. Tokiu būdu, kaip supratote dingsta ir papildomos pedagogikos studijos, kurios leistų po dvejų darbo metų mokykloje ir bendradarbiavimo su Renkuosi Mokyti pasilikti toliau mokyti. Taigi kyla klausimas. Jeigu Renkuosi Mokyti nuo šių metų neberengia kvalifikuotų mokytojų (su pedagoginiu išsilavinimu), tai kokia šios programos nauda? Po dvejų mokytojavimo metų mokykloje, skaudi tiesa bus ta, jog mokytojas privalės išeiti iš savo mėgstamos darbo vietos. Tie, kurie yra su tuo susidūrę, pripažins, jog Lietuvoje pirmasis klausimas dėl darbo mokykloje yra būtent ši pedagoginė kvalifikacija.

Algis

Aš pavyzdžiui baigęs Vilniaus dailės akademiją kur suteikta dailininko pedagogo kvalifikacija, Kultūros ministerijos man suteiktas meno kūrėjo statusas, aukštojoje mokykloje ilgai vadovavau dailės studijai, tačiau Kauno mokyklose jau daugiau nei dešimt metų negaunu darbo. Mokyklos apie laisvas vietas darbo biržai nepraneša, jokių viešų konkursų neskelbia ( pavyzdžiui , kaip valstybės tarnyboje) todėl į mokyklas pakliūti dirbti mokytoju net ir pasižymėjusiam asmeniui turinčiam pedagoginį išsilavinimą nėra realių galimybių, direktorių klanai priima matomai tik savo draugus, pažįstamus.

Dovilė

Ačiū, puikiai sudėlioti argumentai!

Micius

Sutinku, jog mokyojais gali būti toli gražu ne visi, o juolabiau įvairaipusišku pedagogu. Galbūt suvaldo vaikus, bet nuobodžiai išdėsto medžiaga, galbūt puikus oratorius ir geras žinių perteikėjas, bet negali susitvarkyti su vaikais. Daug tų konfiguracijų gali būti, tačiau jei yra entuziazmas ir pasiryžimas, manau kad kiekvienas gali juo būti, gal kartais tą norą gali užgošti įvairūs biurokratijos, tesinio nihilizmo ekscesai. Manau mokytojas turėtų turėti padejėją, atvertų mokytojui daugiau kūrybinio arealo, nes susidaro toks įspūdis, jog mokytojai didesnę laiko dalį bei energiją eikvoją įvairiems ne pagal eiliškumo svarbą dalykams. Be to sutinku, kad šiuolaikinė studijavimo sistema yra idinga ir paremta "kapitalizmo" principu. Gali kam ir nepatikti, bet mokytojas turėtų dirbti iki 55 metų kadangi įvairūs gamtos nulemti padariniai tokie kaip menopauzė, apskritai pasaulėžiūra virš 50 metų kardinaliai skiriasi nuo to kuriam 20-30 metų, įtakoja įvairūs veksniai kurie veikia mokytojo elgseną, savijautą, psichologinę pusiausvyrą ir t.t., todėl galimai aukštos kvalifikacijos mokytojų, jaunų ir perspektyvių privalo ieškoti savo nišos kitose srityse ir greičiau pmiršta savo įgūdžius ar pripranta pre esamos padėties, todėl ir kenčia mokslo kokybė, dėl prarastų talentų.

mokytoja

Vieni mokytojai labiau investuoja į savo pasiekimus, kiti dirba mokiniui.

Sutinku, svarbu motyvacija, bet reikia "pasimatuoti" mokytojo švarką ir po 1- 3 metų apsispręsti. Tiesa, pirmuosius metus jaunąjį mokytoją privalo globoti vyresnis mokytojas. Tai darbas, kuris išmokstamas per savo patirtį, ne stebint, šiame darbe turi žinoti, ką pasieks tavo mokiniai. Tai labai planuota, tikslinga veikla, reikalaujanti ne tik programų išmanymo, bet ir ugdymo proceso psichologinio pagrindimo,

Tik tada, kai pajauti mokinių gerus pasiekimus(egzaminai, olimpiados ir kt.), gerą mokinių požiūrį į tavo pamoką galiu pasakyti, kad dirbu savo darbą.

Micius

Trokšdamas būti mokyoju žmogus privalo būti entuziastu, o pedagoginis iššsilavinimas tėra priedas, kuris nebūtinai rodo aukštą būsimo (esamo) mokytojo kompetenciją tiek iš metodinės medžiagos perteikimo pusės, tiek kalbant apie konsensusą su vaikais ir visa mokyklos bendruomene. Dabar baigęs tarkimę Vu istoriją, negali būti mokytoju, kadangi pagal visus esamus reikalavimus neturi pedagogo kvalifikacijos, manau reikia keisti įstatiminę bazę, norint pritraukti talentingų jaunų ir gebančių būti puikiu :) mokytoju.

Vaidas

Mokytojo pašaukimą turintis žmogus, kai susivokia, kad nori juo būti, turi turėti galimybę gauti reikiamą kvalifikaciją be jokio balasto ir turi būti prileidžiamas prie pedagoginės veiklos nedelsiant. Taip ir kitose sferose - kai žmogus susivokia, kokia veikla jam prie širdies, tai ir mokosi su didžiausiu entuziazmu. Ir tam visiškai nereikalingos ištemptos studijos 4 аr 5 metų. Galima atsirinkti svarbiausias žinias ir įgyti kompetencijas per pusmetį. Svarbiausios yra prigimtinės savybės. Tokių žmonių, esančių savo lėkštėje, mums labai trūksta.

Jonas

Puikus straipsnis, atgaiva po nesuvokiamo ir neargumentuoto priešinimosi progresui socialinių tinklų forumuose :)

viešai nebus rodoma