Pažintis su pašnekovu
Donatas Kriukas (32 m.) gimė ir vaikystę praleido Panevėžio mieste. Po mokyklos pasirinko studijas Vilniuje, kur įsitvirtino ir sukūrė šeimą.
2008 m. po Lietuvos socialinės programos „Renkuosi mokyti!“ D. Kriukas pradėjo dirbti technologijų mokytoju Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje, kurioje dirba ir šiuo metu. Šiuo metu D. Kriukas gimnazijoje dėsto keturias disciplinas: technologijas, grafinį dizainą, taikomąjį meną; amatus, dizainą ir fotografiją.
2014 m. D. Kriukui buvo suteikta mokytojo metodininko kvalifikacija. Tais pačiais metais Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė dr. Meilės Lukšienės premijos laureato diplomą už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą mokykloje.
Nors šiandien dažnai pasigirsta ne patys geriausi pedagoginio darbo atgarsiai, tačiau visada džiugu pastebėti pedagogus iš pašaukimo. Donatai, kas jus paskatino rinktis pedagogo kelią? Kas yra jūsų didžiausi inspiratoriai?
Mano giminėje pedagogų nėra daug (kas paprastai daugeliui pedagoginę kryptį nulemia), tik viena teta. Ji visada mane žavėjo savo sąmoningumu, kūrybinėmis idėjomis ir taikomais sprendimais mokykloje. Pasirinkęs pedagogines studijas pirmiausia savo gyvenimą siejau tik su nenuspėjama profesija, kuri nebūtinai turėjo tapti nuolatiniu mokytojo darbu. Buvo gera proga leidusi įsitvirtinti reklamos kūrimo srityje. Mane tai labai žavėjo ir apie tai labiausiai galvojau.
Vis dėlto 2008 m. pasirodė socialinio projekto „Renkuosi mokyti!“ reklama, kuri kvietė savo idėjas ir energiją skirti mokyklai bent 2 metus. Kadangi mane tai sudomino, todėl buvau pakviestas į mokyklą. Tuomet supratau, kad darbas mokykloje man puikiai tinka ir kad noriu pats būti mokyklos pokyčių dalyvis. Taip aš sudalyvavau gana sudėtingoje atrankoje ir patekau į būsimų „Renkuosi mokyti!“ mokytojų grupelę. Savo sprendimu nesigailiu iki šiol.
Po 2 metų neliko abejonių. Likau mokykloje ir dabar jau skaičiuoju 9 pedagoginio darbo metus Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje. Taigi mokytojavimą inspiravo programa „Renkuosi mokyti!“ ir jos propaguojama idėja – keisti mokyklą.
Šiuo metu dirbate su jaunimu. Esate vienas geriausių mokytojų. Papasakokite, kaip susiklostė aplinkybės, jog vis daugiau ir daugiau jūsų profesinė orientacija tampa labiau pastebima ir gerbiama? Ar save ir toliau matote dirbant pedagogikos srityje, nors visuomenė vis dažniau šykšti komplimentų ir teigiamų patarimų?
Nesutiksiu su geriausio mokytojo statusu, nes aš pats sau keliu gana aukštus kriterijus, peržengiančius šį mokytojo statusą. Prisipažinsiu, man visada džiugu girdėti sėkmingas jaunų mokytojų istorijas, jų dalijamas idėjas ir pastebėti gerą darbinę nuotaiką, nors kai kurios iniciatyvos yra tik fragmentiškos ir trumpalaikės.
Darbas su žmonėmis yra sunkiai nuspėjamas, o dar sunkiau planuojamas. Mokytojo sėkmės ar atradimai tiesiogiai susiję su kiekviena diena mokykloje, kuri yra vis kitokia, vis kitaip išblaškanti rutiną. Tikriausiai mano pozityvus nusiteikimas lemia mano matomumą viešumoje. Tikriausiai labai svarbu pačiam suprasti, kodėl atsirandu vienoje ar kitoje situacijoje ir kodėl esu mokytojas. Jei žinau kodėl, tuomet abejonių, ar likti mokykloje, nekyla. Šiuo metu neturiu jokių planų palikti mokyklą.
Aš vis dar gaunu naudos, kurią man suteikia mokykla, ir jaučiu, kad dar galiu skirti savo energijos jos puoselėjimui. Tad visus kritikuojančius mokyklą, visus komentuojančius kritinę švietimo situaciją, politikuojančius apie mokyklos gyvenimą pakviesti užeiti į mokyklas ir jose praleisti ne vieną pusdienį. Vis dėlto kalbėti apie tai, ko neteko patirti, yra labai nesąžininga.
Visuomenėje mokytojas nebeturi tokios pagarbos, kokią turėjo anksčiau. Pasvarstykime, kokios aplinkybės lėmė pagarbos mokytojui nykimą? Kaip būtų galima sugrąžinti pagarbą?
Dera prisiminti, kas anksčiau lėmė pagarbą mokytojams. Vis dėlto lėmė santvarka, kurioje gyveno Lietuva. Kai kuriais atvejais ji buvo priverstinė.
Šiandien nemaža dalis visuomenės tiesiog neturi jokio supratimo apie gyvenimą mokykloje, nes ji vis dar gyvena senais ir įsivaizduojamais prisiminimais. Aš pastebiu, kad kai kurios mokyklinės situacijos yra reprezentuojamos pabrėžiant ir formuojant gana neigiamus dalykus.
Deja, kartais visas mokyklos gyvenimas traktuojamas, kaip neigiamos įtakos, vaiko žalojimo, spaudimo etapas. Bet juk reikia pripažinti, kad kartais atsakomybės už mokymą ar mokymąsi nebeprisiima nei mokytojas, nei mokinys, nei tėvai. Klesti chaosas ir mus pasiekia tik įvairūs kaltinimai.
Vis dėlto man mokinio emocinė sveikata, jį kamuojantys būties klausimai, nusiteikimas mokymuisi labai rūpi. Galbūt šis rūpėjimas kartais virsta dažnu klausinėjimu: ar gerai jautiesi, ar sunku, ar nesupranti, ar galiu kuo padėti? Kartais gali atrodyti, kad mokytojas be reikalo kišasi ne į savo reikalus. Būna dienų, kad daugiau galvoji apie vaikų emocinę būseną, nei apie savo dėstomą dalyką. Aš pastebiu, kad šiuolaikiniai mokiniai yra labai jautrūs, lengvai pažeidžiami, nors ir drąsūs. Deja, bet jiems tenka didelė našta spręsti ne visada vaikiškas problemas: šeimos tragedijas, draugų daromą poveikį, sprendimų priėmimą ir panašiai. Taigi, atsakydamas į jūsų klausimą bandau perteikti ir mokytojo jausmų audras. Noriu, kad įsivaizduotumėte mokytojo darbą kaip sunkią psichologinę naštą.
Prisiminkite savo mokytojus. Kaip jie jus įkvėpė žengti kitų žmonių mokymo keliu?
Aš mažai ir nežymiai prisimenu savo mokyklos gyvenimą, žinau, kad tyliai joje gyvenau ir bandžiau niekam neužkliūti. Atsimenu kelias savo iniciatyvas, kurias buvo labai nedrąsu perteikti mokytojams. Mokytojų ir mokinių santykiai nebuvo grįsti bendradarbiavimu ar supratimu. Jokios priklausomybės vieni kitiems, bendruomenės jausmo per daug nejautėme (bent jau man taip atrodo net dabar).
Galbūt klasės auklėtoja ir buvo charizmatiškesnė. Ji skatino domėtis, provokavo kritiškai vertinti naujas mintis ar plėtoti daugiaprasmes diskusijas. Vis dėlto mano apsisprendimas būti mokytoju buvo paremtas noru keisti mokyklą, o ne tęsti tai, ką aš jau buvau patyręs savo mokykloje.
Koks ateityje turėtų būti Lietuvos mokytojas ir kokioje mokykloje norėtumei pats mokytis?
Ateities mokytojas galėtų būti laisvas kūryboje, pasirinkimuose. Manau, kad prasmių ieškojimas turi išlikti kaip vienas pačių svarbiausių pedagoginio darbo aspektų. Mokytojui turi rūpėti, ką mokinys išsineš iš jo pamokos/-ų. Mokiniui neturi būti sukurtas tuštumo ar laiko praleidimo vėjais jausmas. Ateityje mokytojai turi būti dar labiau aktyvesni visuomeninio, pilietinio gyvenimo dalyviai, rodyti iniciatyvas. Mokyklos turi keistis, ieškoti naujų veiklos krypčių, domėtis dabartiniu pasauliu, jo naujoves įtraukti į ugdymo turinį.
Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje, kurioje dirbu, pradėjome ieškoti išskirtinumo ir tvaraus ryšio su šiuolaikine tikrove. Judame link visiškai naujos, dar Lietuvos mokyklose neegzistuojančios specializacijos.
Tad ieškome mokslo partnerių, o idėjų gvildenimui mums daug padeda Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultetas, konsultuoja UNESCO komisijos sekretoriatas, Ugdymo plėtotės centras. Tikimės, kad mūsų iniciatyva, nauja studijų kryptis taps pavyzdžiu kitoms mokykloms ir skatins siekti savų tikslų, ieškoti išskirtinumo ir plėtoti šiandienai ypač reikalingas naujas moksleivių kompetencijas.
Ar niekada nekilo noras atsisakyti pasirinkto kelio – tapti mokytoju? Juk profesija ypač sunki ir reikalaujanti auksinės kantrybės.
„Kol bent vienai asmenybei yra svarbu tai, ką darau, manau, kad verta tai tęsti“, – ši mintis mane paguodžia, kai užgula ne visuomet pozityvūs svarstymai. Man tikrai svarbu būti reikalingam ten, kur esu. Priešingu atveju protingiausia yra ieškoti kitos veiklos. Tad aš vis dar manau, kad esu pasirinkęs tinkamą gyvenimo kelią.
Pabaigai noriu paklausti apie jūsų tolimesnius gyvenimo planus. Ar jūs tikrai esate laimingas būdamas mokytoju?
Čia vėl viskas siejasi su tuo, ką minėjau anksčiau. Laimės momentai apima tada, kada tiesiogiai pajunti reikalingumo jausmą iš mokinių, bendradarbių, bendraminčių. Kadangi pastaruoju metu mane reikalingumo jausmas nuolatos ištinka, todėl šiandien mano mintys skrieja aplink tolimesnes veiklas mokykloje ir laimės kūrimą joje ir su ja. Noriu kurti kitokius renginius mokykloje, inicijuoti netradicines veiklas, kviesti svečius į gimnaziją, pritraukti daugiau absolventų į tolimesnį mokyklos kokybės stiprinimą. Man vis dar norisi kurti gerą mokyklą, kurioje visi esantys žmonės pasijustų laimingi.
Parengta pagal Remigijaus Venckaus straipsnį „Šiaulių naujienose“
